Tai viena istorija, iš spaudai rengiamos knygos „IŠ MANO TĖTUŠIO ARCHYVO“ apie asmeninio brauningo ir jo savininko kinematografiškus nuotykius 1940 metais, kaip sovietinė valdžia pasikėsino į privačią nuosavybę – mano tėtušio belgišką sidabruotą 7, 65mm kalibro brauningą.
Ginklą mano tėtušis buvo įsigijęs teisėtai, už savo pinigus ir turėjo ginklo laikymui gana svarių motyvų. 1928–1932 m. mano tėtušis Juozas Mozūraitis dirbo Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių revizoriumi. Revizavo smulkaus kredito bankus ir pienines visoje Lietuvoje. Revizuojant keliauti tekdavo ir naktimis, su revizijų dokumentais portfelyje. Teko iškelti bylas už išeikvojimus Mažeikiuose, Žemaičių Kalvarijoj, Jonišky, todėl gaudavo grasinančių laiškų, kuriuose buvo pranešama, kad ponas revizorius jau neilgai vaikščios šia žemele. Su ginklu revizoriui buvo daug ramiau. Vėliau, nuo 1933 metų, kai dirbo Valstybės taupomųjų kasų Paskolų skyriaus vedėju, ginklas irgi galėjo praversti, nes kasoje susikaupdavo didžiulės sumos paskoloms skirtų litų…Taigi šitaip kukliai ginkluotas, kruopščiai besidarbuodamas, taupiai begyvendamas, sulaukė mano tėtušis 1940-ųjų birželio penkioliktosios…
Nušvitusi iš Rytų tarybų valdžia lietuvius nutarė pirmiausia nuginkluoti. Žaibiškai buvo paskelbta, kad reikia sunešt registracijai ginklus, o kas to nepadarys, bus griežtai nubaustas. Tėtušis, buvęs tautininkas ir šaulys, drausmingas žmogus, pamanė, kad valdžios reikia klausyt. Nunešė ir laukia, kada tą jo brauningą užregistravę atiduos. Mat jam liepė ateit po savaitės. Palaukė, palaukė ir eina teirautis. O jam registracijos komisija šaiposi, kad to ginklo jau nebeturi. Tada tėtušis suprato naujos valdžios gudrumą ir savo naivumą. Suprato ir įpyko, ir nutarė valdžią pergudraut. Sėdo tėtušis ir parašė raštą naujajam apskrities viršininkui, dar labai jaunam, nelabai patyrusiam kovose su priešiškais elementais komjaunuoliui, kad grąžintų jam ginklą, nes tas brauningas labai reikalingas „socialistinio turto apsaugai“, įtikinamai išdėstė, kad „liaudies turtas nesaugomas gali žūti“, o nuginkluotas tėtušis niekaip „neįstengs jo apginti“. Tad apskrities viršininkas, susirūpinęs tuo „liaudies turtu“, ir užrašė ant pareiškimo rezoliuciją „grąžinti“. Su ja tėtušis ir nuvyko į ginklų registravimo komisiją. Ten nuo jo atkaklumo akis išpūtė, bet apskrities viršininko nurodymui teko paklusti. Nusiuntė tėtušį į Šančių fortą brauningo ieškoti. Ten jį įleido ginkluotas sargybinis ir nuvedė į požemius. O rekvizuotų ginklų forte kalnų kalnai priversti. Liepė sargybinis nesikuisti ilgai ir bet kokį ginklą imti, bet tėtušis, senoviškai išauklėtas, svetimo nenorėjo, tik savas daiktas jam rūpėjo. Ir tol ieškojo, kol jam širdis apsalo savąjį belgišką brauningą, savo revizorišką ginklą pamačius…
Tačiau neilgai jam teko saugoti tą „socialistinę nuosavybę“. 1940 m. rugpjūčio 6 d. gavo šaukimą į Saugumą (tuo metu jo brolis jaunalietuvis jau buvo pasodintas į kalėjimą), kur jam buvo paaiškinta, kad tarybų valdžia dar imasi jį perauklėt, kaip ne visai sugedusį, su viena sąlyga – jeigu jis padės tarybų valdžiai „rinkti žinias“ apie kitus „reikalingus perauklėjimo“ asmenis. Kadangi tėtušis uolumo neparodė, nesiceremonindami išmetė iš darbo. Skubiai teko su visu brauningu vieną rugsėjo naktį bėgti iš Kauno, nes naktimis jau ėmė važinėti „čiornyj voron“. Pabėgęs iš Kauno, visą mėnesį su tuo per vargus atgautu brauningu kišenėje (labai jau visgi prie asmeninės nuosavybės buvo prisirišęs), tėtušis vaikštinėjo po Vilkaviškį, Marijampolę ir mįslingai šypsojosi pro jį einantiems mėlynkepuriams čekistams. Bandė per tą mėnesį įsidarbinti net keturis kartus, bet iš visų pareigų greit buvo pašalinamas kaip tautininkas. Pagaliau gavo kuklų buhalterio darbą Marijampolės „Žagrės“ kooperatyve ir jau manė nors kelias dienas ramiai pagyventi, kai staiga 1940 m. spalio mėnesį tarybų valdžia paskelbė pakartotiną potvarkį atimti iš visų ginklus. Mat nustatė, kad lietuviai ginklų visgi turi, nes Kaune vienas areštuojamas studentas korporantas nušovė MGB darbuotoją. Po to naujo potvarkio, ilgai rinkusi žinias Kaune, kur buvo registruotas tėtušis ir jo brauningas, tarybų valdžia visgi aptiko jo pėdsakus Marijampolėje ir griežtai nutarė galutinai nuginkluoti. Vidury šviesios dienos Marijampolėj jam ranką pasisveikinti ištiesė milicijos viršininkas. Ištiesė tą ranką, ilgai su meile krato ir jau nepaleisdamas teiraujasi – „ar brauningą turi?“ Nepadėjo ir aiškinimas, kad turi ginklą, turi jam ir leidimą. Šį kartą brauningas paskutinį kartą švystelėjo savo pasidabravimais ir dingo amžinai…
Dingo ir ne tik tai – į Sibirą iškeliavo tėtušio motina Elžbieta, tėvas Jurgis, broliai Matas ir Ignas, sesuo Marija. Dingo lageriuose ir geri tėtušio draugai – neolituanai ir tautininkai. Apie daugelį jų, besišypsančių tėtušio archyvinėse nuotraukose, likę tik kelios kuklios eilutės knygoje „Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai“ (išleista 1988 m. Čikagoje)…
Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, būsimos knygos „Iš mano tėtušio archyvo“ autorė Perpetua Dumšienė
