2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Sausio 13-osios byloje turėjo liudyti ir Sadamas Huseinas

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS,("Ūkininko patarėjas")

aziz_II.jpg1991 m. pradžios sovietinė agresija šiandien Lietuvoje vadinama „ sausio įvykiais“, nors profesorius Vytautas Landsbergis nuolat ragina visuomenę nevartoti tokio netinkamo, bejausmio, Aukščiausiosios Tarybos ir TV bokšto gynėjus, žuvusius ir gyvuosius, įžeidžiančio apibūdinimo, kai kalbama apie kruviną svetimos kariuomenės siautėjimą baltų žemėje. Lietuvos generalinė prokuratūra jau beveik 20 metų vienodai teisinasi mūsų visuomenei, kodėl Sausio 13-osios bylos „juridinės pasekmės“ tokios menkos (6 nereikšmingi kaltinamieji nuteisti, 4 mirę, o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir šaiposi iš mūsų teisėsaugos) – esą Maskva ir Minskas neatsako į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“.

Istorikas Liudas Truska, kurį kalbino „Ūkininko patarėjas“, stebisi, kodėl mūsų teisėsauga iki šiol neapklausė specialiojo liudytojo, buvusio Gruzijos prezidento, o 1985-1991 metais - sovietų diplomatijos vadovo ir antrojo įtakingiausio žmogaus SSRS kompartijos centro komiteto politiniame biure Eduardo Ševardnadzės, pasitraukusio iš visų postų praėjus vos dviem dienoms po 1991 m. sausio žudynių Vilniuje, taip pat dar kelių Lietuvos generalinei prokuratūrai lengvai pasiekiamų, prieš 20 metų Vakarų dėmesį nuo Kremliaus trypiamos Lietuvos nukreipusių tarptautinės politikos veikėjų. Vienas iš jų jau pakartas už kitus nusikaltimus žmonijai.

Karas prieš trečiąją Respubliką

1990 m. kovo mėnesį Aukščiausiajai Tarybai paskelbus valstybės atkūrimo aktą, Lietuva automatiškai tapo nepriklausoma – juk nė vienas JAV prezidentas niekada nepripažino, kad sovietinė Baltijos šalių okupacija teisėta, Vašingtone, Londone, Vatikane veikė net ir tada, kai tėvynė buvo pavergta, išlikusios Lietuvos ambasados, mūsų parlamentas ir Vyriausybė kontroliavo beveik visas gyvenimo sritis, išskyrus šalies sienas. Tačiau 1999 m. rugpjūčio 23-26 dienomis Vilniaus apygardos teismas dviem smulkiems sovietų okupantų pagalbininkams Juozui Jermalavičiui ir Mykolui Burokevičiui paskelbė nuosprendį už bandymą 1991 m. sausį surengti... valstybės perversmą.

Tarsi raudonoji armija, įsodinusi į savo šarvuotį šias dvi marionetes, prieš 20 metų norėjo tik pakeisti nesukalbamą sąjūdininkų valdžią, o ne sunaikinti Lietuvos valstybingumą. Kartais maskvietiška 1991 m. sausio agresija prieš nepriklausomą trečiąją Lietuvos Respubliką dar vadinama 1940-ųjų birželio, kai Kremlius pasmaugė antrąją Lietuvos Respubliką, tęsiniu.

Amerika žadėjo, bet nepadėjo:„1990 m. kovo 11-ąją atsikūrusią valstybę aš tai vadinčiau antrąja Respublika, nes XVI- XVIII amžiais gyvavusi Abiejų Tautų Respublika buvo lenkiška. O 1990-1991 metais Lietuva daug ko nekontroliavo iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje. Mūsų šalyje buvo ne tik keliasdešimt tūkstančių svetimų kareivių, bet veikė ir SSRS slaptoji policija KGB, daugybė „iš centro” vadovaujamų vadinamųjų „sąjunginių įmonių”, o muitinės, geležinkeliai, oro uostai buvo pavaldūs Maskvai”, - „Ūkininko patarėjui” tvirtino istorikas L.Truska. Jo nuomone, Vakarų rūpestis Lietuva visuomet buvęs dirbtinis, išorinis. Amerika žodžiais nepripažino Lietuvos okupacijos, tačiau, anot istoriko L.Truskos, niekada nesistengė pavergtų Baltijos šalių klausimo įtraukti į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijų, JT Saugumo tarybos posėdžių darbotvarkes. Kai Jungtinėse Tautose praėjusio amžiaus viduryje buvo sudarinėjami dekolonizuojamų šalių sąrašai, į juos pateko Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos, Portugalijos, Ispanijos „užjūrio teritorijos” Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, o laisvės netekusios Estija, Latvija ir Lietuva - ne.

Rusų kareiviai pakluso tik Jelcinui?

„Niekas nenori prisiminti, o daugelis linkę ir užmiršti, kokią nepaprastai didelę paramą 1991 m. sausį Lietuvai suteikė Boriso Jelcino vadovaujama demokratinė Rusija. Praėjus tik kelioms valandoms po sausio 13-osios žudynių Vilniuje, rizikuodamas gyvybe B.Jelcinas atskrido į Taliną, ten su Latvijos ir Estijos vadovais (V.Landsbergis, suprantama, negalėjo atvykti, jo parašas buvo nusiųstas faksograma) pasirašė kreipimąsi į pasaulio tautas ir sovietų kareivius, ragindamas juos nešaudyti į nepriklausomybės siekiančius pabaltijiečius”,- jau išnykusiais arba ilgainiui mutavusiais į didžiavalstybininkus Rusijos demokratais ilgesingai žavėjosi L.Truska. Jis pats ne iš nuogirdų žino, ko galima tikėtis iš rusų kareivių. „Nors kai kas mane laiko komunistu, 1991 m. sausio 13 d. stovėjau prie TV bokšto, gavau „kalašnikovo“ buože per galvą. Laimė, desantininkui smūgis nepavyko, be to, apsaugojo ir kepurė – kraujas tekėjo, tačiau sąmonės nepraradau“, - prisiminė Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros profesorius L.Truska.

Demokratinės Rusijos politinis biurokratizmas

Kai B.Jelcinas persikraustė į Kremlių vietoj amžino savo varžovo, subyrėjusios Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo, „demokratinė“ Rusija pasidarė nebe tokia draugiška Lietuvai. „Po 1991 m. rugpjūčio pučo B. Jelcinas leido Lietuvos prokurorams ir tardytojams gauti Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto, net karinės prokuratūros dokumentus. Tačiau viltys sučiupti įtariamuosius netrukus ėmė sklaidytis - nors 1992 m. buvo pasirašytos Lietuvos teisinės pagalbos sutartys su Rusija ir Baltarusija, ieškomųjų globėjai netrukus atgavo buvusią įtaką šiose šalyse ir į Lietuvos prokurorų prašymus imta nebeatsakinėti. Kadangi šiam nusikaltimui netaikoma senatis, labai viliuosi, kad įtariamieji anksčiau ar vėliau bus perduoti teismui”,- pernai gruodžio 14 d. iš Seimo tribūnos guodėsi Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys. Jis papasakojo parlamentarams, kaip sekasi tirti Sausio 13-osios bylą. Anot D.Valio, iš 48-ių bylos kaltinamųjų 6 buvo nuteisti ir atliko bausmę, 4 mirė, 15-kai įtariamųjų, kurie „tik priklausė nekonstitucinėms organizacijoms, bet nežudė ir neluošino”, pernai birželio pradžioje ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Liko 23 įtariamieji, jų veiksmai 1991 m. sausio 11-13 dienomis perkvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 100-ąjį straipsnį (nusikaltimai žmoniškumui).

lukashenko_II.jpgReformatorius ar nusikaltėlis?

Galbūt Baltarusijos personalinis pensininkas, o 1991 m. - sovietų kariuomenės Vilniaus garnizono vadas Vladimiras Uschopčikas ir nepasiekiamas Lietuvos teisėsaugai, bet Generalinė prokuratūra iki šiol neapklausė nė E. Ševardnadzės, 1985-1991 metais SSRS užsienio reikalų ministro ir antrojo žmogaus po SSRS prezidento M. Gorbačiovo sovietų kompartijos centro komiteto politiniame biure. Jis atsistatydino praėjus 48 valandoms po skerdynių Vilniuje, o dabar gyvena Lietuvai labai draugiškoje Gruzijoje.

„Palūkėkite, palaukite! Stop. Koks E.Ševardnadzė nusikaltėlis?! Jis buvo vienas didžiųjų SSRS reformatorių. Be to, 1990 m. gruodžio 20 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavime E.Ševardnadzė atsistatydino iš užsienio reikalų ministro posto, garsiai pareiškęs, kad Sovietų Sąjungoje stiprėja imperinės jėgos, ir pasitraukė iš kompartijos”, - audringai prieštaravo L.Truska. Tačiau „Ūkininko patarėjas” priminė istorikui, kad tuometinis Liuksemburgo užsienio reikalų ministras ir Europos Bendrijų tarybos pirmininkas Žakas Posas (Jacques F. Poos), protestuodamas dėl „sovietų užgrobtos TV stoties Vilniuje“, 1991 m. sausio 13 d. į Maskvą nusiuntė laišką, adresuotą būtent SSRS užsienio reikalų ministrui E. Ševardnadzei, o naujuoju sovietų diplomatijos vadovu tik sausio 15 d. tapo skubiai iš Vašingtono atšauktas buvęs SSRS ambasadorius Amerikoje Aleksandras Besmertnychas.

Diplomatų ir stalinistų politinis biuras

L.Truska dar bandė tvirtinti, kad sovietų karinei operacijai Vilniuje vadovavo SSRS vidaus reikalų ministerija ir KGB, o ne sovietų užsienio reikalų ministerija, tačiau sutiko, kad „demokratas diplomatas” E.Ševardnadzė negalėjo nežinoti, ką Vilniuje planuoja stalinistai, „kietosios linijos” atstovai vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ar KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas, nes jie visi priklausė kompartijos centro komitetui, buvo SSKP CK politinio biuro nariai arba kandidatai į šią uždarą kompartijos galingųjų ložę. „Taip, Lietuvos tardytojams, tiriantiems Sausio 13-osios bylą, vertėtų apklausti ir E.Ševardnadzę”, - galų gale pritarė profesorius L.Truska.    

Lietuvos vardas dingo 1990-ųjų rugpjūtį

Lietuvos, Rusijos ir Vakarų istorikai bei politologai vienas per kitą dabar tvirtina, kad Maskva planavo sutriuškinti Lietuvos nepriklausomybę būtent 1991 m. sausio pradžioje, kai pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persų įlanką, kur Amerika ir jos sąjungininkai rengėsi pulti Irako diktatorių Sadamą Huseiną. Bet Lietuvos vardas iš pasaulio laikraščių pirmųjų puslapių dingo gerokai anksčiau, 1990 m. rugpjūčio 2 d., kai Irakas užpuolė ir okupavo kaimyninį Kuveitą. Didžiosios valstybės, Jungtinės Tautos labai rūpinosi išlaisvinti Kuveito naftos telkinius, todėl Maskva neskubėdama galėjo rengtis sunaikinti Lietuvą.

Pentagono duomenimis, į Kuveitą 1990 m. rugpjūtį įsiveržė rusiški Irako tankai T- 72, o Sadamo Huseino milijoninę kariuomenę apmokė 3-4 tūkst. sovietų karinių patarėjų (Maskva prisipažino į Bagdadą nusiuntusi tik 193 „specialistus”). 1990 m. rugpjūčio 28 d. Sadamas Huseinas paskelbė, kad okupuotas Kuveitas yra 19-oji Irako provincija. 1991 m. sausio 11-13 dienomis M.Gorbačiovas įrodinėjo pasauliui, kad atkuria konstitucinę tvarką 13-ojoje SSRS respublikoje (Lietuvoje).

Specialieji liudytojai – kartuvėse

2003 m. Lietuva priklausė JAV vadovaujamai „pasiryžusiųjų koalicijai”, kuri nuvertė Sadamą Huseiną. Lietuvos prokurorai galėjo apklausti įkalintą diktatorių apie Sadamo-Gorbačiovo pakto slaptuosius protokolus ir jų pasekmes Lietuvai, tačiau nesistengė to padaryti. Sadamas Huseinas buvo pakartas 2006 m. gruodžio 30 d. Gal mūsų pareigūnai bent paprašys Irako vyriausybės leidimo ištardyti buvusį Sadamo Huseino režimo užsienio reikalų ministrą (1983-1991 metais) Tariką Azizą, kol Irako prezidentas Džalalas Talabanis neapsigalvojo ir nepasirašė jo mirties nuosprendžio?

Maskvai - grūdai, Lietuvai – nieko

Antrąjį pasaulinį karą Maskva pradėjo būdama Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio sąjungininkė, o baigė priklausydama antihitlerinei koalicijai kartu su Vakarų demokratinėmis šalimis. 1990 m. gruodžio 12 d. SSRS užsienio reikalų ministras E.Ševardnadzė Vašingtone susitiko su JAV diplomatijos vadovu Džeimsu Beikeriu (James Baker) ir prezidentu Džordžu Bušu vyresniuoju (George Bush Sr.). Pasibaigus pokalbiams, patenkintas E.Ševardnadzė Baltųjų rūmų Rožių pievelėje pasigyrė žurnalistams, kad SSRS gavo iš JAV 1 mlrd. dolerių paskolą pirkti grūdų Amerikoje, jais pamaitinti išalkusią ir maištauti bepradedančią sovietų liaudį, tačiau nei E.Ševardnadzė, nei greta stovėjęs Dž.Beikeris neatsakė į žiniasklaidos klausimą, ar Vašingtonas už tuos pinigus nusipirko ir Maskvos pritarimą Sadamui Huseinui nuversti. Prieš kelias dienas, 1990 m. gruodžio 10 d., Baltuosiuose rūmuose pas Dž.Bušą apsilankęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis negavo nieko, net moralinės paramos mūsų šalies laisvės siekiams.

Užmirštame tikruosius draugus

Gal Lietuvos prokurorai po 20-ties metų galėtų draugiškai pasiteirauti ir JAV advokato pensininko Dž.Beikerio, kodėl jis 1990 m. Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete vos negavo į dantis nuo prezidento Dž. Bušo administracijos miestų vystymo sekretoriaus, buvusio amerikietiško futbolo žaidėjo Džeko Kempo (Jack Kemp)? Baltųjų rūmų atstovas spaudai Marlinas Ficvoteris (Marlin Fitzwater) prisimena, kad Dž.Kempas čiupo už atlapų ir stipriai purtė Dž.Beikerį, kuris nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Giliai tikintis krikščionis Dž.Kempas reikalavo, kad Amerika pasielgtų pagal savo principus, neaukotų lietuvių dėl M.Gorbačiovo politinės ateities, užmegztų visapusiškus diplomatinius santykius su mūsų šalimi, neišsigandusia „blogio imperijos”. Dž.Kempas mirė 2009-aisiais, už savo idealizmą taip ir negavęs jokio lietuviško medalio. Ar daug tikrų draugų turime pasaulyje, kad galėtume leisti sau prabangą juos užmiršti?

Politinė įžanga, karinė atomazga

Sovietai, visus 1990 metus bandę politiškai palaužti Lietuvą, paskelbę jai ekonominę blokadą, privertę įšaldyti Nepriklausomybės aktą, vis dėlto 1991 m. pasiuntė kariuomenę prieš mūsų įstaigas. 1939-1940 metais Maskva irgi iš pradžių privertė Lietuvos valdžią pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, o paskui vis viena okupavo mūsų šalį.1991 m. sausį Lietuva niekam negrasino, slapta nekūrė masinio naikinimo ginklų, nefinansavo tarptautinių teroristinių grupuočių. JAV su sąjungininkais 1991 m. sausį turėjo Jungtinių Tautų mandatą išvyti Sadamą Huseiną iš Kuveito, o Maskva tada negavo pasaulio bendruomenės leidimo nutildyti, apakinti ir pasmaugti Lietuvą. Tačiau “podemokratinei” Rusijai ir šiandien 1940 m. liepos 21 d. marionetinio liaudies Seimo sprendimas Lietuvą prijungti prie „atviraširdės” Maskvos yra „istorinis ir teisėtas“, o Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės aktas – „naktinis ir niekinis“.

Nuotraukoje: Sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas ir užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė tariasi su Irako prezidentu Sadamu Huseinu ir jo užsienio reikalų ministru Tariku Azizu.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)