Šiandien jau tik nuotraukos primena autentišką Seimo rūmų vaizdą 1991-ųjų sausį. Su piešiniais ir politiniais grafitais, užrašais „Dieve, saugok Lietuvą“, „Ivan, idi domoj“ ant gelžbetonio luitų barikadų. Su laužais, prie kurių šildėsi iš visos Lietuvos budėti susirinkę nepriklausomybės gynėjai, ir jų liepsnose pleškančiais po Televizijos bokšto kruvinojo šturmo sovietiniais kariniais bilietais, pasais.
Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių autentiškos barikados kurį laiką dar stūksojo. Paskui parlamento aplinka ėmė keistis, jau neprimindama priešų apgultos pilies vaizdo. Nuo to laiko praėjo dvidešimt metų, ir net žmonės, tomis istorinėmis dienomis iš visos Lietuvos važiavę ginti nepriklausomybės, buvę pačiame įvykių sūkuryje, dabar jau ne visas detales tiksliai pamena.
Gaila, kad greičiausiai nedažnas eilinis lietuvis rašė ar rašo dienoraštį. Aišku, kalbu ne apie žalios jaunystės laikų sąsiuvinius, kuriuose – dešimtys laimingų ir nelaimingų meilės istorijų, pasimatymų, susipykimų ir susitaikymų. Gyvenimo realybės atspindžių ir faktų ten labai nedaug. Savo mokykliniuose „analuose“ aptikau tik du jausmų jūroje plūduriuojančius, šiokią tokią dokumentinę vertę turinčius faktus.
Pirmas – vienu metu tarybų valdžia ketino spręsti butų problemą, įkeldindama nuomininkus į nuosavus namus, kuriuose yra „atliekamo“ ploto, ir neklausdama savininkų sutikimo; dėl to tėvai pabijojo įrengti mūsų namelio mansardą, ir sudužo mano svajonė turėti atskirą kambarį. Antras – dešimtoje klasėje, dar Brežnevo laikais, turėjau belgiškus aukštakulnius ir Kauno „Laisvės“ kino teatre eiliniame seanse žiūrėjau garsų italų režisieriaus Mikelandželo Antonionio filmą „Užtemimas“ su Alenu Delonu ir Monika Viti.
Rašyti dienoraštį verta visą gyvenimą.
Autentiški dienoraščiai ir prisiminimai – ne tik asmeninė akistata su laiku. Jie ir atkirtis begėdiškiems politikams, garbėtroškoms biurokratams, pseudoistorikams, rašinėjantiems apie dviem trim dešimtmečiais tenutolusius laikus primityvius ir paviršutiniškus tekstus, tarsi liudininkų, pamenančių neseną praeitį, jau nelikę nė vieno. Gyvi praeities paliudijimai gali pabaksnoti ir į negražius nutylėjimus.
Švelniai tariant, keista, kai nacionalinis transliuotojas, šiomis dienomis pristatydamas savo darbuotojų atsiminimų fragmentus apie Sausio įvykius, neužsiminė, kad po desantininkų šturmo eterio estafetę tuoj pat perėmė Kaunas, čia dirbę Televizijos ir radijo vietos redakcijos (beje, vėliau panaikintos, kai LRT vadovavo V. Milaknis ir R. Miliūtė) žurnalistai.
Jau užaugo ir subrendo nauja karta, kuriai dramatiškas naujausios Lietuvos istorijos epizodas tėra vadovėlio puslapis. Ne tik pedagogai turėtų sukti galvas, kaip vyresniems mokiniams papasakoti apie Sausio 13-ąją, kad ji juos sujaudintų, paliestų jų širdis. Juk prie Televizijos bokšto prieš dvidešimt metų žuvo ir jų bendraamžiai – septyniolikmečiai sostinės moksleiviai Darius Gerbutavičius, Ignas Šimulionis, nespėję parašyti savo dienoraščių…
Žurnalas „Šeimininkė” nr.2
