2020 m. rugpjūčio 8 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rūta Kanopkaitė. Neparašytų dienoraščių ilgesys...


Kanopkait____nauja__II.jpgŠiandien jau tik nuotraukos primena autentišką Seimo rūmų vaizdą 1991-ųjų sausį. Su piešiniais ir politiniais grafitais, užrašais „Dieve, saugok Lietuvą“, „Ivan, idi domoj“ ant gelžbetonio luitų barikadų. Su laužais, prie kurių šildėsi iš visos Lietuvos budėti susirinkę nepriklausomybės gynėjai, ir jų liepsnose pleškančiais po Televizijos bokšto kruvinojo šturmo sovietiniais kariniais bilietais, pasais.

Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių autentiškos barikados kurį laiką dar stūksojo. Paskui parlamento aplinka ėmė keistis, jau neprimindama priešų apgultos pilies vaizdo. Nuo to laiko praėjo dvidešimt metų, ir net žmonės, tomis istorinėmis dienomis iš visos Lietuvos važiavę ginti nepriklausomybės, buvę pačiame įvykių sūkuryje, dabar jau ne visas detales tiksliai pamena.

Gaila, kad greičiausiai nedažnas eilinis lietuvis rašė ar rašo dienoraštį. Aišku, kalbu ne apie žalios jaunystės laikų sąsiuvinius, kuriuose – dešimtys laimingų ir nelaimingų meilės istorijų, pasimatymų, susipykimų ir susitaikymų. Gyvenimo realybės atspindžių ir faktų ten labai nedaug. Savo mokykliniuose „analuose“ aptikau tik du jausmų jūroje plūduriuojančius, šiokią tokią dokumentinę vertę turinčius faktus.

Pirmas – vienu metu tarybų valdžia ketino spręsti butų problemą, įkeldindama nuomininkus į nuosavus namus, kuriuose yra „atliekamo“ ploto, ir neklausdama savininkų sutikimo; dėl to tėvai pabijojo įrengti mūsų namelio mansardą, ir sudužo mano svajonė turėti atskirą kambarį. Antras – dešimtoje klasėje, dar Brežnevo laikais, turėjau belgiškus aukštakulnius ir Kauno „Laisvės“ kino teatre eiliniame seanse žiūrėjau garsų italų režisieriaus Mikelandželo Antonionio filmą „Užtemimas“ su Alenu Delonu ir Monika Viti.

Rašyti dienoraštį verta visą gyvenimą.

Autentiški dienoraščiai ir prisiminimai – ne tik asmeninė akistata su laiku. Jie ir atkirtis begėdiškiems politikams, garbėtroškoms biurokratams, pseudoistorikams, rašinėjantiems apie dviem trim dešimtmečiais tenutolusius laikus primityvius ir paviršutiniškus tekstus, tarsi liudininkų, pamenančių neseną praeitį, jau nelikę nė vieno. Gyvi praeities paliudijimai gali pabaksnoti ir į negražius nutylėjimus.

Švelniai tariant, keista, kai nacionalinis transliuotojas, šiomis dienomis pristatydamas savo darbuotojų atsiminimų fragmentus apie Sausio įvykius, neužsiminė, kad po desantininkų šturmo eterio estafetę tuoj pat perėmė Kaunas, čia dirbę Televizijos ir radijo vietos redakcijos (beje, vėliau panaikintos, kai LRT vadovavo V. Milaknis ir R. Miliūtė) žurnalistai.

Jau užaugo ir subrendo nauja karta, kuriai dramatiškas naujausios Lietuvos istorijos epizodas tėra vadovėlio puslapis. Ne tik pedagogai turėtų sukti galvas, kaip vyresniems mokiniams papasakoti apie Sausio 13-ąją, kad ji juos sujaudintų, paliestų jų širdis. Juk prie Televizijos bokšto prieš dvidešimt metų žuvo ir jų bendraamžiai – septyniolikmečiai sostinės moksleiviai Darius Gerbutavičius, Ignas Šimulionis, nespėję parašyti savo dienoraščių...

Žurnalas "Šeimininkė" nr.2

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)