2020 m. sausio 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gedimino Jankaus: Mirtis buvo nugalėta. Lietuva nebus nugalėta


Jankus_II.jpg1991 metų Liertuvos Parlamento gynėjo, II rūmų korpuso gynybos vado, rašytojo ir žurnalisto G.Jankaus kalba, pasakyta 2011-ųjų sausio 12-ąją Seime vykusioje Lietuvos valstybės gynėjų konferencijoje „Aukščiausioji Taryba – paskutinioji barikada“

Išgrįsim mes tada plieniniais savo skydais

Klampius ir purvinus takus,

Kad grįžtų didvyrių dvasia, naujai pražydus,

Į mūsų sunkiai merdinčius laikus

 Taip pokario metais rašė poetas Bronius Krivickas, rašė kiekvieną minutę rizikuodamas gyvybe, sąmoningai pasirinkęs pasipriešinimo, kovos prieš okupantus kelią. Partizanas – poetas, kurio kūryboje išskirčiau svarbiausią imperatyvą – garbingą, išdidžią mirtį kovojant.

Nepasiduoti, neišduoti, nepabėgti. Tai nebuvo deklaracija. Bronius Krivickas žuvo (susisprogdino) 1952 metais bunkeryje, nepasidavęs ir neišdavęs, tačiau išduotas savų.

Mes, Parlamento gynėjai, trečiosios kartos savanoriai, prieš 20 metų taip pat ryžomės bet kokia, netgi gyvybės, kaina stoti prieš iki dantų ginkluotą jėgą. Nepabūgome, nepasitraukėme, neišdavėme… Todėl šiandien galime drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis.

Šiandien jaučiu pareigą kalbėti kaip 1991 m. tragiškojo sausio įvykių liudininkas dėl dviejų priežasčių: mūsų liudijimai turi tapti istorija, kurią gėdingi to meto antiherojai mėgina perrašyti, bandydami klastoti faktus ir spekuliuoti melu.

Sausio 8-osios rytą, kai visos Lietuvos šaulius pasiekė slaptas mano kaip Lietuvos šaulių sąjungos vado pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos -Atkuriamojo Seimo, žinojome, kad namo tąnakt negrišime. Tačiau nežinojome, kad liksime budėti Parlamente beveik pusmetį, iki liepos. O galbūt negrįšime visai…

Kai gynėjams sausio 11-osios vakarą buvo skirtos trys lemtingos valandos apsispręsti, ar prisiekiame Lietuvai, kiekvienas pagal savo sąžinę, garbės suvokimą turėjome teisę rinktis – bėgti ar nepasiduoti…

Buvo tokių, kurie pasitraukė iš Rūmų. Buvo “karo strategų”, kurie gynėjus ragino bėgti ir aiškino, kad mes naivūs idealistai, nežinome, kas yra karas ir kad iš mūsų per 10 minučių liks tik dulkės, jei desantininkai puls Parlamentą.

Šiandien, čia susirinkusieji, tebesame ir visam laikui liksime priesaikos broliai. Tokiais tapome prieš dvidešimt metų – šauliai, savanoriai, pasieniečiai, studentai, Afganistano karo dalyviai… Ir nebesitraukėme.

Lietuvos šaulių sąjunga buvo atkurta 1989 m. 1990 m. vasario mėnesį įvyko atkuriamoji konferencija. Iki tragiškojo sausio organizacija jau turėjo savo struktūrą, išrinktą vadovybę, buvo atkūrusi žurnalą “Trimitas”, subūrusi aktyvius, pilietiškus, patriotiškai ir ryžtingai nusiteikusius narius. Daugybė šaulių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje saugojo valstybinius objektus, budėjo prie paminklų ir valstybei reikšmingų pastatų.

 

1990 m. gruodžio pradžioje jau turėjome žinių, kad rengiamasi aktyviems jėgos veiksmams prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tad jau gruodžio mėnesį visoje Šaulių sąjungoje slaptu mano kaip tuometinio organizacijos vado pasirašytu įsakymu buvo paskelbta parengties padėtis.

Sausio 7 dieną sostinės šauliai grupės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos deputatų prašymu pradėjo saugoti savivaldybės pastatą. Kitą dieną KAD vadovybė nurodė pagrindines šaulių jėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, Gedimino pilies ir joje plevėsuojančios valstybinės vėliavos apsaugai. Nuolat budėjo 50 šaulių grupė.

Sausio 8 dieną į Vilnių prie Parlamento atvyko Kauno rinktinės šauliai, Centro valdybos nariai ir Sąjungos vadovybė. Šauliai stengėsi apjuosti ir apsaugoti Parlamentą nuo mitinguojančių „Jedinstvos“ aktyvistų, pastato viduje aktyviai kartu su rūmų apsauga veikė Vilniaus rinktinės šauliai.

 

Sausio 8-11 dienomis buvo skubiai išvežiotas slaptas įsakymas visoms rinktinėms ir būriams nedelsiant siųsti šaulius iš visos Lietuvos ginti Parlamentą ir kitus svarbius objektus, tuo pačiu užtikrinti situacijos kontrolę vietose.

Sausio 9 dieną Šaulių sąjungoje įvesta ypatingoji padėtis, Centro valdybos įgaliojimai sustabdyti, buvau išrinktas sąjungos vadu, sudaryta Vado taryba. Buvo įvesta griežta drausmė ir įsakymų vykdymo kontrolė.

Sausio 11-12 dienomis Parlamente susirinko apie 300 šaulių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Alytaus, Varėnos, Šiaulių, kiek vėliau – iš Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių bei kitų miestų.

Šauliai sudarė beveik ketvirtadalį visų Parlamento rūmų gynėjų.

Nuo sausio 8 d. budėjome prie pastato, vakarais viduje bandėme įrenginėti pirmąsias barikadas. Tuometinis Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius ėmė skirstyti po visus rūmų korpusus gausiai susirinkusius ir tebeplūstančius savanorius gynėjus, šaulius.

Buvo sudaryta Gynybos taryba, kuri paskyrė Rūmų gynybos štabą. Štabui vadovavo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, jį pavadavo Jonas Gečas. Rūmų gynybos klausimus aktyviai sprendė AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila, deputatas Algirdas Patackas bei kiti.

Rūmuose gynėjų buvo daug, tačiau pradžioje beveik plikom rankom, tad visų pirma buvo stengiamasi užblokuoti silpniausias vietas, buvo uždaromi ir blokuojami praėjimai, steigiami specialūs kontrolės postai, gabenami maišai su smėliu, dangstomi langai ir pan. Tada stebino kai kurių deputatų pasipiktinimas ir karts nuo karto nuskambantys reikalavimai gynėjus iš Aukščiausiosios Tarybos išprašyti.

Kiti deputatai nuo pirmų akimirkų padėjo kuo galėjo. Šiandien noriu padėkoti tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos atstovui spaudai Audriui Ažubaliui, parlamentarui Jurgiui Jurgeliui ir kitiems, kurie savo darbo kabinetus geranoriškai užleido šauliams.

Sausio 11 dieną, užpuolus KAD būstinę, išcentrinės kulkos buvo sunkiai sužeistas KAD savanoris Vytautas Lukšys, po valandos sovietų desantininkai puolė Spaudos rūmus ir prie jų pasigirdo šūviai. Tik tada pritilo ir gynėjus nesvetingai sutikę deputatai.

Kai sausio 11 –osios naktį, palaiminti kunigo R.Grigo ir kitų dvasiškių, su rūmų gynėjais davėme kario priesaiką Centrinių rūmų fojė, kartu su mumis prisiekė ir AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, A. Butkevičius, Z. Vaišvila, J. Gečas, A.Patackas, kai kurie kiti deputatai.

Po priesaikos Parlamento rūmų Gynybos štabas paskyrė šaulius saugoti II rūmų korpusą. Patekti į jį iš pagrindinio pastato buvo galima siauru koridoriumi. Ypač svarbus buvo pusrūsyje paliktas išėjimas į vidinį kiemelį, netrukus tapęs bene vieninteliu praėjimu. Be mano kaip šio korpuso gynybos komendanto rašytinio leidimo nei kas įeidavo, nei išeidavo. Kilo nepatenkintų, dažnai pirmyn atgal vaikščiojančių kai kurių deputatų pasipiktinimas. Ilgainiui buvo suderinta leidimų sistema su Gynybos štabu.

Keturių aukštų korpuse buvo įrengti postai, pasiruošta gynybai. Šalia šaulių ir savanorių budėjo puskarininkių mokyklos kursantų grupė, vadovaujama pulkininko Broniaus Vizbaro, būrys pirmųjų pasieniečių, buvo atvykusių ukrainiečių, baltarusių, iš kurių vėliau sudarytas atskiras būrys.

Kitame pastate, III korpuse, gynybos pozicijas užėmė (dabar generolo) Česlovo Jezersko mokomoji kuopa, būsimojo „Geležinio Vilko“ bataliono užuomazga ir pulkininko J. Paužuolio vyrai. Centriniuose rūmuose postus įrengę vadinamieji „afganai“, vadovaujami a.a. Rimanto Ruzo.

Sausio 13 naktį pasigirdo V.Landsbergio balsas, per garsiakalbius prašantis žmones atsitraukti nuo rūmų, nes gali būti šturmuojamas Parlamentas. Tačiau matėme, kad žmonės aplinkui dar labiau susitelkė, girdėjome, kaip pradėjo skanduoti „Lietuva, Landsbergis...“

Tada, apie pirmą valandą nakties, atskubėjo štabo pasiuntinys ir svarbiausių postų vadus iškvietė į štabą.

Netrukus buvo paskelbtas įsakymas – „VISIEMS UNIFORMUOTIEMS IR GINKLUOTIEMS GYNĖJAMS NEDELSIANT PALIKTI RŪMUS.“

Visomis tomis nerimo ir įtampos dienomis žinojome, kad jokiu būdu negalime iššauti pirmieji, kad neprasidėtų kruvinas beginklės minios puolimas. Reikėjo geležinės savitvardos, valios ir drausmės nepasiduoti emocijoms ir provokacijoms. Tačiau puolimo atveju 1940-ieji nebūtų pasikartoję…

Šauliai buvome bene geriausiai apsiginklavę rūmų gynėjai. Išsirikiavome ir išėjome į tą vidinį kiemelį, kurį po to daugelis pakrikštijo „mirtininkų kiemeliu“…

Dabar pradedu suvokti to įsakymo prasmę – gal taip norėta apsaugoti nuo šturmuojančių desantininkų rūmuose likusius šimtus, tik strypais ir lazdomis ginkluotų gynėjų, gal manyta, kad į beginklius žmones nebus šaudoma…

Toks įtemptas laukimas tęsėsi iki 3 valandos nakties. Nutrūko ryšys su Parlamento Gynybos štabu. Ryžausi imtis asmeninės atsakomybės. Nedelsdamas daviau įsakymą grįžti visiems šauliams į savo postus ir užtikrinti apsaugą ir rimtį.

Šauliai, kiek sumažinę pagal Gynybos štabo nurodymus gynėjų skaičių, budėjo Parlamente be pertraukos iki vasario 15 dienos. Po trumpo atokvėpio nuo kovo mėnesio pradžios vėl atnaujinome budėjimus iki liepos mėnesio pabaigos.

Sausio 13 naktį prie televizijos bokšto kartu su kitais laisvės gynėjais žuvo du Vilniaus „Geležinio Vilko“ kuopos šauliai – Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis... Amžina pagarba kritusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Poetas Algimantas Mackus išeivijoje rašė : ir mirtis nebus nugalėta. Esu įsitikinęs, kad pokario rezistentai, 1991 metų sausio aukos nugalėjo mirtį… Tai – pergalės mirtis. Mirtis buvo nugalėta. Lietuva nebus nugalėta.

Nuotraukoje: 1991 metų Lietuvos Parlamento gynėjas, buvęs Lietuvos Šaulių  sąjungos centro valdybos pirmininkas, žurnalo "Trimitas" redaktorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus

 



logo_lzs.kaunas_I.jpg

LŽS KAUNO APSKRITIES SKYRIAUS VALDYBA:

Pirmininkas Vidas MAČIULIS

Nariai ir kandidatai
Teodoras BILIŪNAS, Vladimiras BERESNIOVAS, Vaida GIRČĖ, Virginija GRIGALIŪNIENĖ, Ieva DYRAITĖ, Birutė MAČIENĖ, Erikas OVČARENKO, Dalia TEIŠERSKYTĖ


Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"


Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.



Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.



Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.



Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.



(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)