2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nebuvome „vienų vieni“.Vidmanto Valiušaičio pranešimas konferencijoje "Laisvo žodžio galia prieš agresiją"


valiusaitis_II.jpgJuozas Brazaitis, literatūrologas, kultūrologas, įtaigus publicistas ir žurnalistas, rezistencijos ideologas, vienas pasipriešinimo okupacijoms bei 1941 birželio sukilimo organizatorių, Laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministras ir ministrų kabineto vadovas, prieš pusantrų metų prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi – savo garsiojoje knygoje „Vienų vieni“ apie tautos rezistenciją ir permanentinį lietuvių tautos laisvės siekį istorijos tėkmėje rašė: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuosius, kitus į herojus.

Tokie asmenys yra visos tautos moralinės didybės manifestacija, dvasinis lobynas, nes tautą, pasak Auguste Comte, sudaro gyvieji ir mirusieji. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiems natūralu saugoti piliakalnius ir kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.“

Sausio 13-oji yra vėliausių laikų žygio už laisvę piliakalnis, natūraliai iškilęs toje teritorijoje, kurioje stūkso 1972-ųjų, vadinamųjų „kalantinių“, dešimtmetį trukusios pokarinės rezistencijos, 1941-ųjų birželio sukilimo, nepriklausomybės kovų 1919-20-aisiais, 1905-ųjų revoliucijos, 1893-ųjų Kražių skerdynių, 1863-ųjų ir 1831-ųjų sukilimų laisvės siekio pylimai. Tai visos tautos pastangų nusikratyti svetimųjų priespauda, gyventi laisvai ir nepriklausomai manifestas, rašytas daugiau nei 170 okupacijos metų, kaskart su nauja karta, kas 20 ar 30 metų, supilant vis naują tautos atminties kalną.

Lietuviai yra viena iš tų tautų, kurių rezistencijos tradicijos yra senos ir gilios, palikusios pėdsakus daugumos atmintyje. Gal todėl naujų ir naujų kartų žmonės jaučia asmeninę atsakomybę ir pareigą ginti laisvę. Jų moralinius nusiteikimus atitinka filosofo Juozo Girniaus žodžiai: „Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi“.

Panaši mintis, manau, bent akimirkai galėjo perskverbti kiekvieną, kuris sąmoningai pergyveno Sausio 13-osios dramą ir buvo to meto įvykių liudininkas. Kaip „Laisvosios Europos“ radijo korespondentas sekiau įvykius. Rengdamasis šiam pranešimui pasikėliau senus užrašus ir garso įrašus. Daug detalių jau išdilę iš atminties. Kai kurias jų verta prisiminti.

Pasisakymą J. Brazaičio citata pradėjau ne veltui. Mano 1991 m. sausio 14-osios reportažo, vėliau išspausdinto „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje, antraštė – susijusi. Tekstas vadinosi „Dar kartą „vienų vieni“? (Su klaustuko ženklu.) Sausio 13-osios rytą, išvydus pralieto kraujo mastą, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, į Vakarų žurnalistės klausimą ar jis nusivylė Vakarų laikysena Lietuvos atžvilgiu, atsakė beveik pro sukąstus dantis: „Ne, aš jais žaviuosi. Žaviuosi jų principingumu, tiesumu, solidarumu ir ištikimybe idealams, kuriems jie tariasi atstovaują“.

Daug kam tada galėjo atrodyti, kad ir vėl esame „vienų vieni“. Nuo savęs tą valandą pridūriau: „Galimas daiktas, jog įvykiai Lietuvoje – tai tik karinio perversmo visoje Sovietų Sąjungoje pradžia. To perversmo, apie kurį Kalėdų išvakarėse pasitraukdamas įspėjo E. Ševarnadzė. Šiandieninis atvykimas į Vilnių generolo Varenikovo, su kurio vardu susijusios ne vienos tautos tragedijos ir didelės nelaimės, irgi mums nieko gero nežada.“

Dar daugiau. Pabrėžiau, kad agresija Vilniuje klastingai sinchrinizuojama su bręstančiu karu Artimuosiuose Rytuose: „Rytoj, sausio 15-ąją, baigiasi Jungtinių Tautų ultimatumas Irakui. Ar bepastebės kas kraujuojančius Baltijos kraštus, kai šimtai gyvybių bus aukojama arabų dykumose? O jei ir pastebės, tai, palyginti su ana tragedija, ar bebus įmanoma tikėtis bent politinės paramos?“ Priminsiu, kad 1940-ųjų metų Lietuvos okupacija irgi turėjo kai kurių „atsitikinių“ sutapimų: tą pačią birželio 15-ąją, kai Raudonosios armijos „neribotas kontigentas“ užplūdo Lietuvą, nacių vermachtas savo vėliavą su svastika iškėlė virš Paryžiaus...

Bet drauge pažymėjau ir keletą viltingų ženklų: užgrobus Lietuvos televiziją, antra para be perstojo veikia Kauno televizijos stotis; iki šiol veikia telefono tinklai; nors užgrobti spaudos rūmai, greitai persiorientuota ir kai kuriuos laikraščius imta spausdinti kitose Vilniaus ir Kauno spaustuvėse; Vilniuje dirba apie 70 Vakarų žurnalistų, jiems leista pasilikti, nors blokados metu visi buvo išprašyti; pagaliau SSSR parlamentinės komisijos atvykimas, B. Jelcyno ryžtingi žingsniai ir pareiškimai, Rusijos žmonių greita reakcija palieka vilties.

Viename radijo pranešimų citavau Vilniaus karinės įgulos vado generolo Uschopčiko pareiškimą: „Lietuvoje vidaus reikalų ministerija yra suirusi, civilinė gynyba – suirusi, KGB – beveik suirusi. Pagrindinė SSSR prezidento atrama liko tik armija.“

Vakarų žurnalisto klausiamas ar sovietinių tankų ir desantininkų panaudojimo Lietuvoje grėsmė nėra praėjusi, Vytautas Landsbergis 1991 m. vasarį atsakęs: „Yra tokia galimybė, bet ji nepriklauso nuo mūsų. Priklauso nuo to, kas vyks Maskvoje.“

Vos mėnesiui praėjus po tragiškų įvykių Vilniuje, perdaviau pranešimą pavadintą „Imperija jau apimta irimo procesų“. Tai buvo vasario viduryje, iškart po Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Boriso Jelcino kalbos per televiziją, kai jis metė atvirą iššūkį Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Grobačiovui. „Perestroiką sužlugdė tas pats žmogus, kuris ją ir pradėjo“, – jaudindamasis, gal net nelabai sklandžiai iš popieriaus skaitė Borisas Jelcinas. Pagrindine savo klaida jis manė esant parodytą per didelį pasitikėjimą Gorbačiovu. „Gorbačiovas privedė šalį prie diktatūros, gražiai vadindamas tai prezidentiniu valdymu“, – tvirtino B. Jelcinas ir paskelbė atsiribojantis nuo prezidento politikos, pasisakantis už nedelsiamą jo atsistatydinimą ir valdžios perdavimą kolektyviniam valdymo organui.

Brežnevinis šaltojo karo stilius buvo juntamas ir sovietų užsienio politikos srityje. Į Islandijos pareiškimą apie jos pasirengimą užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerija reagavo aštriausia diplomatinio protesto forma – pasiuntinio atšaukimu iš Reikjaviko ir grasinimais nutraukti vilnos ir žuvies pirkimo sutartis. Aukštą Amerikos kongresmenų delegaciją, kuri lankėsi Baltijos kraštuose ir su simpatija atsiliepė apie šių valstybių nepriklausomybės siekius, Gorbačiovas atsisakė priimti Maskvoje, o sovietų URM'as – suteikti patalpas spaudos konferencijai.

Vidaus politikos reakcingiausi sluoksniai manifestavo intensijas: „Pilietinis karas neišvengiamas, mes per toli nuėjome, taikiu būdu santarvės nebepasieksime“, – tvirtino latvių kilmės sovietinis pulkininkas Alksnis. Susikompromitavusio, net Gorbačiovui nebenaudingo, nes susikruvinusio „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ veikėjas Jarmalavičius per užgrobtą radiją skelbė, kad jo atstovaujama struktūra vis dar „turi perspektyvų“, ypač jei „nacionalistinės jėgos, antisocialistiniai, antiliaudiniai sluoksniai įtrauks Lietuvą į pilietinį karą“.

Išliko reportažas iš pirmųjų nepriklausomybės metinių minėjimo Kaune, Šaulių sąjungos būstinėje, 1991 m. kovo 11 d. Vytautas Landsbergis kalbėjo apie XX a. Lietuvos valstybės socialinės sanklodos kilmę, išplaukusią iš tam tikros kultūros tradicijos. Citavo beveik šimtmečio senumo Vlado Putvinskio, Šaulių sąjungos įkūrėjo, laišką, atsispindintį toje šeimoje vyravusią dvasią.

Kai atėjo pietų metas, sakoma aname laiške, prie stalo susėdo visi, kartu su samdyta šeimyna. Visi kartu, kaip to paties ūkio darbininkai, kaip bendradarbiai, kaip viena šeima. Ir kalbėjo apie reikalus lietuviškai. Visa tai vyko dar praėjusio amžiaus pradžioje, gerokai prieš Lietuvos valstybės atkūrimą.

„Tai yra kultūra, – tąsyk kalbėjo V. Landsbergis, – kurią šiandien galėtume suvokti kaip būsimosios piliečių visuomenės užuomazgą, kurioje neturi reikšmės luominiai, turtiniai skirtumai, žmonės randa savo vietą valstybėje, yra draugiški, suvokia kitas kitą krikščioniškai, kaip artimas artimą.“ Iš tokios dvasios, anot jo, kilo savanorių ir šaulių demokratinė Lietuvos Respublika, kurios geriausias tradicijas derėtų plėtoti. Šita humaniška, gilia tolerancijos dvasia persmelkta tradicija, ateinanti iš Lietuvos valstybės gelmių, jos valdovo Gedimino laikų, teikia dvasinės jėgos, Lietuvos valstybės vertės pajautimo ir šiandien.

Kodėl ir po 20 metų apie tokią valstybę tegalime svajoti – jau atskira, vargu ar šios dienos tema. Čia tik pridursiu, kad Aukščiausios Tarybos pirmininkas, proga pirmųjų nepriklausomybės metinių, kurios buvo pažymėtos nepraėjus nė dviems mėnesiams po kraujo praliejimo, pabrėžė, kad vienas žmogus arba ir daug žmonių, bet po vieną, nepaneš tos naštos, kurią skiria Lietuvai likimas ir šis istorijos tarpsnis. „Po vieną galima garbingai mirti, – sakė kalbėtojas, – bet nugalėti galime tik kartu.“

Šiandien turime pagrindo džiaugtis, kad ta kova vis dėlto pasibaigė Lietuvos laimėjimu. Buvo parodyta daug ryžto ir aukos dvasios. To reikėjo. Tačiau pervertinti viso to irgi nederėtų. Skirtingai nuo Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų, šįsyk nebuvome „vienų vieni“. Turėjome ištikimų draugų ir ištvermingų sąjungininkų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Kas atsitinka tiems, kurie išties lieka „vienų vieni“, liudija nelaimingosios Čečėnijos likimas. To niekada neturėtume užmiršti, vertindami savo pačių pastangas.

Ir dar. Net ir po dvidešimties metų nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta keistų svarstinėjimų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Sausio 13-osios auka. „Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sako jau cituotasis filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarstinėjus tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)