„Velnias, man patinka Kalėdos“ – per radijo imtuvus vėl nusikeiks Marijonas Mikutavičius. Kažkas pyktels, kažkas palinguos ir niūniavimu pritars jau nebe pirmą žiemą skambančiam šlageriui. Ir vargu ar kas prisimins, kaip vos pradėjusiam dainuoti Marijonui nebuvo gailima kritikos dėl prikimusio balso. Paradoksalu: būtent tada su grupe „Bovy“ jis įrašė šią žiemišką dainą ir Latvijos festivalyje „Liepajas dzintars“ buvo pripažintas geriausiu vokalistu. Kaunietės žurnalistės Editos Gruiniūtės „Nuoširdus pašnekesys” su Marijonu Mikutavičium
Ar kritika tada skaudino?
Mums nelabai rūpėjo, ką sako vieni, jeigu kiti klauso mūsų muzikos. Tiesiog buvome alkani rokenrolinio gyvenimo ir mes jį gavome. Niekada neturėjau priežasties nuleisti rankų. Dėl balso tembro – aš juo visiškai patenkintas. Žinoma, norėčiau, kad jo diapazonas būtų kiek platesnis. Na, dar keletą natelių į viršų – ir būčiau visai laimingas, bet tai į Dievo planus, matyt, neįeina.
Esate dainuojantis žurnalistas. Kaip tai nutiko?
Nelabai turėjau pasirinkimo. Aš buvau humanitaras iki kaulų smegenų ir visiškas žioplys tiksliuosiuose moksluose. Tuo metu nebuvo daug specialybių, kuriose nereikėjo skaičių. Galėjau tapti kokiu istoriku, filologu ir galiausiai žurnalistu. Žinoma, dar buvo menai, bet nesijaučiau labai artistiškas, nors, kaip ir daugelis, kažką mokėjau groti, kažką pavaidindavau mokyklos spektakliukuose ir kažką galėjau nupiešti. Taigi aš pasirinkau žurnalistiką, tačiau ja labai nesižavėjau.
Ir tada grįžote prie to, kas iš tiesų patiko?
Muzika man yra viena iš priemonių jaustis gerai. Kai jos pasiilgstu, metuosi į ją stačia galva.
O kam labiau teikiate pirmenybę – laidų vedimui ar dainavimui?
Niekada nekėliau klausimo, kas man svarbiau. Greičiausiai, jei turėčiau tik vieną, pasiilgčiau kito. Laidos – keistas dalykas. Vieną dieną tau rėš, kad tu televizijai nebereikalingas, ir viskas baigsis. Užtat niekas nepasakys, kad esi nereikalingas muzikoje. Tavęs gali neklausyti, bet vis tiek stūgausi melodijas gulėdamas vonioje, nes tau taip tiesiog smagiau gyventi.
Šiandien Jūs vėl studentas. Šįkart – tarptautinių santykių ir politikos mokslų. Ar tai reiškia, kad artimiausiu metu…
Tai reiškia, kad man tiesiog reikėjo naujų iššūkių, užpildančių viduje atsiradusią tuštumą. Tai visiškai nesusiję su noru būti politiku. Nors, jeigu sendamas nuspręsčiau juo tapti, manau, šios studijos visiškai nepakenks. Iš tiesų ieškojau to, kas galėtų discplinuoti ir „pravarinėti“ smegenis. Kai esi žinomas, kartais pasisakai apie daugybę dalykų, nors realiai suvoki, kad daug ką žinai tik labai apgraibomis ir paviršutiniškai. Bet kurie mokslai tau duoda visiškai kitą, kur kas didesnį supratimą. Tačiau reikia pripažinti: ar tu mokaisi aštuoniolikos, ar trisdešimt aštuonerių, viskas taip pat – kai kada labai įdomu, o kai kada gailiesi, kad tam pasiryžai.
Ar tiesa, kad mokyklos ir studijų metais vengėte nusirašinėti?
Nedarykite iš manęs moralisto. Mokykloje buvo etapas, kai aš, kaip ir visi, žiūrėjau į draugų sąsiuvinius, tačiau vyresnėse klasėse pradėjau maištauti tiek prieš esamą tvarką, tiek prieš save patį. Sau įteigiau, kad žmogus neprivalo mokytis to, kas jam nepatinka. Ir jeigu sistema to nenori suprasti, vadinasi, ji elgiasi kur kas žiauriau, nei tiesiog panaudodama prievartą. Ji verčia savo pavaldinį meluoti ir apgaudinėti dėl to, kas jam nepatinka. Tada nusprendžiau: geriau būsiu sąžiningu nemokša, nei melagiu vidutinioku ir nustojau rūpintis tuo, kas man neįdomu – nemėgstamų dalykų kontroliniais darbais. Dabar, tiesą sakant, kartais gailiuosi dėl tokio radikalumo, nes suaugęs supranti, kad kai ką vis dėlto vertėjo išmokti. Bet dėl kitko…
Dabar turbūt tiktų pacituoti Jūsų dainos žodžius: „Mokėk už nesėkmes savo ir baimes“…
Žmogaus orumas ir garbingumas stipriai susijęs su jo drąsa atsakyti už savo klaidas. Man taip pat ne visada pavyksta, tačiau tai viena gražiausių žmogaus savybių, kuria žaviuosi. Pripažinkite, juk knygose ar filmuose mums patinka tie, kurie neretai kenčia, tačiau lieka ištikimi savo principams, o bandantieji visaip uodegą išsukti melagiai ir prisitaikėliai atrodo smulkūs niekšeliai. Pabandykime patys būti tuo, kuo žavimės: teigiamais herojais savo gyvenime.
Savo dainose neretai esate atviras, nuoširdus, o kartais – ir gilus.
Gilus?! Tai taip juokingai skamba! Keista, tačiau aš niekada pernelyg nemėgau poezijos. Proza man visada atrodė tikresnė.
O už ką nemėgstate poezijos?
Poezijoje dažnai tiek pridėta manieringo jausmingumo, kažkokio kvykčiojimo, kad galiausiai nesupranti, ką autorius nori pasakyti. Ir jei eilėraštyje tai dar atleistina, dainoje visiškai užknisa. Man didelę įtaką darė amerikiečių literatūra. Iš jos aš perėmiau suvokimą, kad patys paprasčiausi dalykai gali būti gražūs, jei tinkamai juos aprašysi. V. Folkneris galėjo apie pistoletą parašyti gražiau, nei kitas apie meilę. Taip pat man darė įspūdį ir anglakalbių sugebėjimas dainose papasakoti istoriją. Visada tai ir bandau. Man neįdomu keletą eilučių grožėtis rytine rasa. Tomis keliomis eilutėmis galima papasakoti, kas per rasą brido ir kodėl.
Ką gi, tada keliomis eilutėmis išpasakokite, kas Jus privedė iki būsenos „Aš miręs“?..
O, tai taip banalu. Tai paprasčiausios pagirios ir savigrauža. Nėra nieko mistiško. Tokiais momentais tu pradedi savęs nekęsti ir kartu gailėtis. Pats geriausias laikas užrašinėti liūdnus stulpelius.
O kaip su daina „Aš tikrai myliu Lietuvą“?
Ji gimė pirtyje prie alaus. Tiesiog pradėjau niūniuoti motyvą po ilgo ginčo su draugais dėl valstybės, kurioje gyvename. Šiaip aš nesu šventojo patriotizmo nešėjas ir neketinu toks būti. Tiesą sakant, man dažnai netgi koktu ir erzina tas valstybinis klerikalinis mokyklinis patriotizmas, kurį kiša į vaikų galvas, o kartu jį girdime ir mes visi per visas valstybines šventes. Ta melagystė, kad mūsų istorija – ypatingiausia istorija, žemė – švenčiausia žemė, o žmonės kažkokie išrinktieji, vos ne užnešti kosmoso dulkių čia kentėti ir vargti. O užvis pikčiausia, kai apie tai pradeda kalbėti koks veidmainis politikuotojas, iš kurio patenkinto veiduko aiškiai matosi, kad vargti ir kentėti jis čia visai neketina, o tikisi, kad už jį tai padarys kiti. Tačiau nepaisant visko, man net nekyla klausimas, už ką aš turiu mylėti Lietuvą. Tai taip paprasta. Aš čia gimiau ir man ši žemė nebuvo bloga. Taigi aš vis dar ją myliu.
Dainuojančio žurnalisto Marijono Mikutavičiaus mintys:
Vieną dieną tau rėš, kad tu televizijai nebereikalingas, ir viskas baigsis. Užtat niekas nepasakys, kad esi nereikalingas muzikoje. Tavęs gali neklausyti, bet vis tiek stūgausi melodijas gulėdamas vonioje, nes tau taip tiesiog smagiau gyventi.
***
Nesu šventojo patriotizmo nešėjas ir neketinu toks būti. Tiesą sakant, man dažnai netgi koktu ir erzina tas valstybinis klerikalinis mokyklinis patriotizmas, kurį kiša į vaikų galvas, o kartu jį girdime ir mes visi per visas valstybines šventes.
Nuotraukoje: Žurnalistas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius
