Prieš praėjusias šventes elektroniniu paštu gavau vienos organizacijos platinamą sąrašą daiktų, kurių norėtų gauti vieniši seneliai, su kvietimu prisidėti išpildant jų norus. Perskaičiau tuos norus kaip poemą: elektrinis virdulys, radijo imtuvas, šilti rūbai, spalvota patalynė, stalelis valgyti lovoj, laikraščio prenumerata, bilietas ir palydėjimas į teatrą…
Paprasti daiktai, praktiški, kai kurie – su polėkiu, individualiu skoniu (meilės romanai), kai kurie norai atrodo pernelyg paveikti reklamos (kas pasakys, ar maisto papildai nėra naudingiausi jų gamintojams, o ne vartotojams?), bet žmonės nori to, ko nori, nepasakysi – „norėk teisingiau, norėk kaip aš“. Gerai, kad žmonės tuos norus išreiškia ir kad kiti imasi juos įgyvendinti. Būtų nuostabu, kad vienišus ir negalinčius savimi pasirūpinti prisimintume ne tik prieš šventes, bet geriau nors tiek, negu niekada.
Šeimoje, kaip daugelis mamų, dukrų ir žmonų, dirbu Snieguole (arba sapnų skaitytoja, svajonių atspėjike), tad pavartau šventinių prekių katalogus, išsitrauktus iš pašto dėžutės. Atsidūstu: ir vėl nerasiu nieko sau ir šeimai, matyt, gyvenam kažkokiam kitam pasauly ir mūsų poreikiai nesutampa su prekybininkų vizija.
Štai iš drabužių dažniausiai siūlomi minimalistiniai moteriški apatiniai, kuriuos, reikia suprasti, vyrai turėtų dovanoti moterims, kad dovana sugrįžtų jiems patiems. (Ar jų vaikystėj mamos ir tėtės neišmokė, kad dovana turi būti nesavanaudiška?) Dar – aukštakulniai, tetinkami žengti raudonu kilimu, papuošalai ir akinių rėmeliai, – šie, sakyčiau, visai dovanoms netinkami, nes akinius išsirinkti gali tik tas, kas juos nešios.
„Kiek daug visko, ko man nereikia“, – pakartoju senovės graikų filosofą, bet geriau nepasijuntu. Dar labiau nereikia to, kas siūloma vaikams. Ilgokai užtruko, kol susivokiau, kad mano vaikai žaislų nesusitvarko ne todėl, kad yra kokie ypač netvarkingi, o todėl, kad jų turi per daug. Mėginau atsikratyti nenaudingiausių – minkštų žaislų, bet jų nė darželis nepriima, nes nehigieniški. Ir teisingai daro, nes jie tik dulkėms kaupti tetinkami. Tai ir kaupia jas namuose – juk neišmesi meškiukų, kačiukų, drambliukų, kol vaikai neužaugo.
Nesu išpaikusi, skaičiuoju kiekvieną litą, kaip tik todėl nenoriu nei gauti, nei dovanoti to, ko nereikia. O pertekliaus visuomenėj vis sunkiau suprasti, ko iš tikrųjų reikia. Ir dovanas išrinkti vis sunkiau – ne tik Kalėdų, bet ir kitomis progomis. Dar vis nepasiduodu lengviausiam būdui – sveikindama dovanoti pinigų. Vien dėl to, kad gautų pinigų neprisimenu, o dovanas – taip.
Tebeturiu vaikystėj gautus suvenyrus, net lėles. Žinau, kad tada dovanoti buvo tarytum paprasčiau: visko stigo, tad bet kokia dovana atrodė vertinga. Bet ją reikėjo gauti, surasti, pagaliau – ir įpirkti: nebuvo viskas už dyka, kaip dabar jau dažnam atrodo.
Ar tikrai tada buvo paprasčiau negu dabar stovint prie blizgančių vitrinų apsispręsti? Esu girdėjusi atsidūstant: „Kad dabar visi visko turi…“ Tiesa, bet neturi to, ką galit padovanoti jūs, jeigu tik pagalvosit ir pasitikėsite savo skoniu. Tikiuosi, kad net po šimtmečio Kalėdų Senelis vaikams dovanos ne pluoštelį šlamančių, o daiktą, kurį galima pačiupinėt, ir nepaliks raštelio, kiek pervedė į sąskaitą.
Kai perskaitau, kad lietuviai linkę kukliau švęsti ar mažiau išleisti šventiniam stalui, apsidžiaugiu. Ne todėl, kad žmonės jaučiasi blogiau gyveną, o todėl, kad paskutiniais metais vartojimo standartai buvo užkilę į aukštumas. Dar daugiau – neįpratę kritiškai vertinti to, ką skaitome ir matome ekranuose, neturėdami ilgesnės gyvenimo vartotojų visuomenėje patirties ir neįgiję imuniteto, kuris natūraliai susiformuoja per kelias kartas, veikiausiai buvome bepradedą įsivaizduoti, kad gyvenimas nesiskiria nuo blizgaus žurnalo.
Juk negali žmogus suvalgyt daugiau, negu skrandis priima. Brangesnio maisto prisikimšti galima, bet jis nebūtinai vertingesnis – ir mitybos, ir tradicijos požiūriu.
Dar daugiau: jeigu šventė yra tradicinė, ji ir švenčiama turėtų būti tradiciškai. Be mandarinų ant Kūčių stalo. Užtat su senukų norais, vaikų sapnais, angelo sparnais – tarp mūsų.
