2020 m. vasario 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Publicistiniai pamąstymai. Senukų norai, vaikų sapnai…

Solveiga Daugirdaitė

Daug._II.jpgPrieš praėjusias šventes elektroniniu paštu gavau vienos organizacijos platinamą sąrašą daiktų, kurių norėtų gauti vieniši seneliai, su kvietimu prisidėti išpildant jų norus. Perskaičiau tuos norus kaip poemą: elektrinis virdulys, radijo imtuvas, šilti rūbai, spalvota patalynė, stalelis valgyti lovoj, laikraščio prenumerata, bilietas ir palydėjimas į teatrą...

Paprasti daiktai, praktiški, kai kurie – su polėkiu, individualiu skoniu (meilės romanai), kai kurie norai atrodo pernelyg paveikti reklamos (kas pasakys, ar maisto papildai nėra naudingiausi jų gamintojams, o ne vartotojams?), bet žmonės nori to, ko nori, nepasakysi – „norėk teisingiau, norėk kaip aš“. Gerai, kad žmonės tuos norus išreiškia ir kad kiti imasi juos įgyvendinti. Būtų nuostabu, kad vienišus ir negalinčius savimi pasirūpinti prisimintume ne tik prieš šventes, bet geriau nors tiek, negu niekada.

Šeimoje, kaip daugelis mamų, dukrų ir žmonų, dirbu Snieguole (arba sapnų skaitytoja, svajonių atspėjike), tad pavartau šventinių prekių katalogus, išsitrauktus iš pašto dėžutės. Atsidūstu: ir vėl nerasiu nieko sau ir šeimai, matyt, gyvenam kažkokiam kitam pasauly ir mūsų poreikiai nesutampa su prekybininkų vizija.

Štai iš drabužių dažniausiai siūlomi minimalistiniai moteriški apatiniai, kuriuos, reikia suprasti, vyrai turėtų dovanoti moterims, kad dovana sugrįžtų jiems patiems. (Ar jų vaikystėj mamos ir tėtės neišmokė, kad dovana turi būti nesavanaudiška?) Dar – aukštakulniai, tetinkami žengti raudonu kilimu, papuošalai ir akinių rėmeliai, – šie, sakyčiau, visai dovanoms netinkami, nes akinius išsirinkti gali tik tas, kas juos nešios.

„Kiek daug visko, ko man nereikia“, – pakartoju senovės graikų filosofą, bet geriau nepasijuntu. Dar labiau nereikia to, kas siūloma vaikams. Ilgokai užtruko, kol susivokiau, kad mano vaikai žaislų nesusitvarko ne todėl, kad yra kokie ypač netvarkingi, o todėl, kad jų turi per daug. Mėginau atsikratyti nenaudingiausių – minkštų žaislų, bet jų nė darželis nepriima, nes nehigieniški. Ir teisingai daro, nes jie tik dulkėms kaupti tetinkami. Tai ir kaupia jas namuose – juk neišmesi meškiukų, kačiukų, drambliukų, kol vaikai neužaugo.

Nesu išpaikusi, skaičiuoju kiekvieną litą, kaip tik todėl nenoriu nei gauti, nei dovanoti to, ko nereikia. O pertekliaus visuomenėj vis sunkiau suprasti, ko iš tikrųjų reikia. Ir dovanas išrinkti vis sunkiau – ne tik Kalėdų, bet ir kitomis progomis. Dar vis nepasiduodu lengviausiam būdui – sveikindama dovanoti pinigų. Vien dėl to, kad gautų pinigų neprisimenu, o dovanas – taip.

Tebeturiu vaikystėj gautus suvenyrus, net lėles. Žinau, kad tada dovanoti buvo tarytum paprasčiau: visko stigo, tad bet kokia dovana atrodė vertinga. Bet ją reikėjo gauti, surasti, pagaliau – ir įpirkti: nebuvo viskas už dyka, kaip dabar jau dažnam atrodo.

Ar tikrai tada buvo paprasčiau negu dabar stovint prie blizgančių vitrinų apsispręsti? Esu girdėjusi atsidūstant: „Kad dabar visi visko turi…“ Tiesa, bet neturi to, ką galit padovanoti jūs, jeigu tik pagalvosit ir pasitikėsite savo skoniu. Tikiuosi, kad net po šimtmečio Kalėdų Senelis vaikams dovanos ne pluoštelį šlamančių, o daiktą, kurį galima pačiupinėt, ir nepaliks raštelio, kiek pervedė į sąskaitą.

Kai perskaitau, kad lietuviai linkę kukliau švęsti ar mažiau išleisti šventiniam stalui, apsidžiaugiu. Ne todėl, kad žmonės jaučiasi blogiau gyveną, o todėl, kad paskutiniais metais vartojimo standartai buvo užkilę į aukštumas. Dar daugiau – neįpratę kritiškai vertinti to, ką skaitome ir matome ekranuose, neturėdami ilgesnės gyvenimo vartotojų visuomenėje patirties ir neįgiję imuniteto, kuris natūraliai susiformuoja per kelias kartas, veikiausiai buvome bepradedą įsivaizduoti, kad gyvenimas nesiskiria nuo blizgaus žurnalo.

Juk negali žmogus suvalgyt daugiau, negu skrandis priima. Brangesnio maisto prisikimšti galima, bet jis nebūtinai vertingesnis – ir mitybos, ir tradicijos požiūriu.

Dar daugiau: jeigu šventė yra tradicinė, ji ir švenčiama turėtų būti tradiciškai. Be mandarinų ant Kūčių stalo. Užtat su senukų norais, vaikų sapnais, angelo sparnais – tarp mūsų.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)