XXI. Vizitas pas nežinia ką…
Nežinau, kaip tuos specialistus pavadinti. Kitados jie vadinosi dantų gydytojai, liaudiškai dantistai. Vėliau pasikrikštijo stomatologais: burnos ertmės organų, ypač dantų, specialistais. Pridygo stomatologijos klinikų, stomatologų kabinetų, stomatologijos prekių parduotuvių. Ne taip seniai stomatologai tapo odontologais-dantų ir jų ligų specialistais. Todėl stomatologijos klinikos, kabinetai ir kt. virto odontologijos klinikomis, kabinetais ir kt. Kas privertė pakeisti visas šitas iškabas, kainuojančias pinigą, galas žino. Bet šitai ir nesvarbu. Pas juos, kaip besivadintų, eiti neketinau, nes pats apie savo dantis viską žinau. Taip pat žinau, ką pasakytų dantistas, stomatologas ar odontologas. Tą patį, ką pasako ir mano žmona.
Vaikystėje dažnai teko girdėti posakį, kad Dievas davė dantis, duos ir duonos. Tikrai man davė dantis, sakyčiau, davė ir duonos, bet prie duonos nelabai. Negalėjau vartoti dešrų, kumpių, skilandžių ir panašių skanių dalykų, kuriuos būtų galėję lengvai doroti dantys. Ilgainiui dievas atėmė dantis, bet sudarė sąlygas įsigyti kitados taip neprieinamų produktų. Žmona kartais drįsta patarti, kad reikia atsikratyti Dievo duotų dantų likučių ir įsitaisyti žemiškus. Bet aš nedrįstų eiti prieš Dievo valią. Tebūnie taip, kaip jis nori. Antra vertus, man tai ir į naudą. Dabar nesuku galvos dėl antsvorio, valgau viską, ką pajėgiu, ir be jokių pastangų palaikau gerą formą. Turėdamas dantis, kirsčiau viską ir išgyvenčiau dėl besisukančių apie bambą taukų. Galiu pasigirti, jog praktiškai patiriu liaudies išmintį, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.
Bet kai gerai pagalvoju… Ačiū Dievui, visus specialistus apėjau, apeidamas nesunegalavau, beliko jų nurodymus realizuoti. Žmona pasiėmė šūsnį receptų, krepšį, pensiją ir išėjo į vaistinę. Po gana ilgo laiko skambina ir liepia, pasiėmus pensiją, ateiti į vaistinę. Nueinu. Žmona karingai nusiteikusi, nes klientų buvo apšaukta spekuliante. Girdi, prisirašanti per pažintis vaistų, o paskui jais spe- kuliuojanti. Vaistinės vedėja net buvo priversta kuriam laikui uždaryti vaistinę. Dviejų pensijų nereikėjo, užteko pusantros. Užtat namo atitempiau didžiulį krepšį vaistų. Jų vartojimu, taigi mano sveikata, rūpinasi žmona. Namuose ji išpylė krepšio turinį ant stalo ir pradėjo vaistus žiūrinėti ir dėlioti. Ir kuo toliau juos dėliojo, tuo labiau niaukėsi. Nesisekė susigaudyti, kaip tokią begalę vaistų vartojant nesuklysti. Galiausiai susinervinusi vėl sužėrė juos atgal į krepšį. Nepavyko vaistų vartojimo susisteminti ir kitą dieną.
Galiausiai teko įsikišti man. Sakau, dabar užsienyje visa karvių priežiūra yra kompiuterizuota. Pagal kompiuterį kiekvienai jų skiriamas skirtingas pašaras, melžimo metas, fiksuojamas išmilžis, veršiavimasis ir visa kita. Tai gal, sakau, ir mums vaistų vartojimą reikėtų kompiuterizuoti. Sūnus Jaunius programuotojas, tai gal galėtų sudaryti vaistų vartojimo programą ir nereikėtų sukti galvos, kada kokius ir kaip vartoti. Žvilgt į kompiuterį, ir viskas aišku. Žmona dėl to labai apsidžiaugė, pagyrė, kad vis dėlto ne pagal metus turiu gerą galvą, o sūnus nedvejodamas pritarė šiai idėjai ir sutiko parengti atitinkamą programą. Sako, stacionarus kompiuteris šiam reikalui netiks, programą visą laiką teks laikyti po ranka, todėl reikia įsigyti nešiojamąjį kompiuterį.
Ačiū jam, jis padėjo tą kompiuterį ir nupirkti. Sveikatos labui nesvyruodami paaukojome dar tris su puse tūkstančio. Žmona kurį laiką, prižiūrima sūnaus, mokėsi tą programa naudotis ir galiausiai apsidžiaugė, kad Antagavėje galėsim be rūpesčių vaistais sveikatą stiprinti ir, kaip sakė šeimos gydytoja, švilpauti. Važiuojant iš Kauno į kaimą, tenka vežtis daugybę pakų pakelių, ryšulių ryšulėlių. Juos per kelis kartus nuleidžiame liftu apačion, paskui sukrauname mašinon. Taip padarėme ir šį sykį.
Antagavėje tenka visa tai iškrauti ir sudėlioti į vietas. Dėliodami pasigendame krepšio su vaistais. Kur, po galais, jis dingo? Abu gerai prisimename, kad jį nuleidome apačion, bet Antagavėn jis neatkeliavo. Nėra, ir gana. Beliko galvoti, kad apačioje prie lifto jį kažkas nugvelbė. Tačiau mes esam geraširdžiai ir nejaučiam šitam piktadariui pykčio. Tik tegul jis juos vartoja pagal paskirtį ir ilgai bei laimingai gyvena. O mums užtenka tos laimės, kurią susikuriame be vaistų. Žmona neprisipažino, bet gal net apsidžiaugė, kad nereikės būti pririštai prie kompiuterio. Ačiū Dievui, kad nepaglemžė kompiuterio. Šiaip ar taip, jis atsiėjo pusketvirto tūkstančio, o vaistai tik pusantros pensijos. O be vaistų gyvenau iki šiol, galiu gyventi ir toliau.
Gerai suprantu, kad ir su vaistais nebūčiau nugyvenęs nė pusės to, ką nugyvenau. Todėl ir nevartodamas vaistų, laikydamasis šeimos gydytojos patarimo, gyvenu Antagavėje ir švilpauju. Gyvendamas kaime, iš žiniasklaidos sužinojau, kad Valdui Adamkui, atseit prezidentui, buvo įtaisytas širdies stimuliatorius. Tai skambinu šeimos gydytojai ir klausiu, kaip čia išeina. Mano ir Adamkaus negalavimas vienodas: mano širdis gera, jo labai gera, kaip šešiasdešimtmečio, mano pulsas prastas ir jo ne kažin koks. Tai kodėl jam įtaisė širdies stimuliatorių, o man ne? Kodėl laisvoje Lietuvoje, Europos sąjungos ir NATO narėje, tokia nelygybė?
Šeimos gydytojos šis klausimas nesuglumino. Girdi, Adamkus yra prezidentas, patiria daug streso dėl Ukrainos ir Gruzijos nepalankios įvykių raidos, todėl gali neatlaikyti širdis. O prezidento mirtis valstybei būtų tikra prapultis. Laidotuvės sukeltų begalę rūpesčių ir pareikalautų dešimčių, o gal ir šimtų milijonų litų. Todėl bus geriausia, jei jis ištvers iki kadencijos pabaigos, išvažiuos į Meksiką ir ten sulauks savo dienų galo. Tavo reikalas visai kitas. Nei valdžia, nei valstybė nė nesužinos, kad iškeliavai anapilin. O jei sužinotų, tai tik apsidžiaugtų, kad nereikės mokėti pensijos.
Gal kiek nukentės kuri partija, netekusi per rinkimus vieno balso. Bet juk iš tikrųjų tavo balsas eina tik į urną, bet ne į dangų. Ką čia bepridursi. Gal ir be širdies stimuliatoriaus ištempsiu ne tik iki aštuonių dešimčių.
Vladimiro Beresniovo piešinys „Abejingi medikai”
