…Šaltas gruodžio savaitgalis tėviškėje prasidėjo nemaloniu siurprizu, po kurio teko sprukti atgal į miestą. Užsiplikiusi kavos ketinau jaukiai įsitaisyti fotelyje ir žiūrėti Zitos Kelmickaitės „Ryto suktinį“, bet… televizorius tik irzliai sukriokė ir išleido paskutinį kvapą. Senučiukas jau buvo, mamos pirktas dar Gorbačiovo laikais. Ne pulteliu, o spaudomais mygtukais valdomas, bet pasaulį rodė spalvotai ir dvidešimt penkerius metus atitarnavo sąžiningai, kaip ir dera šeimos draugui. Prie tokio paties imtuvo penktadienio vakarais skubėdavo mano dėdė, paliepęs žmonai: „Na, motin, įjunk man tundu-tundu (taip meiliai jis vadindavo kaimo kapelų laidą „Duokim garo!“).
Nusibaigusio mūsiškio „Horizonto“ dar gyvų giminaičių Lietuvos miesteliuose ir kaimuose tebėra gausu. Kai po poros metų, 2012 rudenį, bus išjungta analoginė televizija ir pereita prie skaitmeninės, tie seni televizoriai nerodys nieko. „Senoliams“ atgaivinti reikia specialių priedėlių, kainuojančių apie 200 litų. Kita išeitis – pirkti naujos kartos televizorių, kuris gerokai brangesnis. Menkai nutuokiantis visus tuos skaitmeninius niuansus žmogelis parduotuvėje greičiausiai nusipirks seno sukirpimo televizorių, nes jis bent perpus pigesnis. Po dvejų metų sužinos, kad jam būtinas dar ir priedėlis. Beje, rinktis televizorių reikia ne mažiau apgalvotai kaip ir gyvenimo draugą. Pageidautina į parduotuvę vestis reikalą išmanantį konsultantą, mat prekybininkai neįpareigoti privalomai pranešti pirkėjams, kurie televizoriai „gaudo“ skaitmeninį signalą, o kurie ne.
Vyriausybė guodžia, kad mažas pajamas gaunantys žmonės sulauks kompensacijos už įsigytus skaitmeninį signalą priimančius priedėlius. Dėl to Susisiekimo ministerija tarsis su savivaldybėmis, kurios skirsto paramą iš biudžeto. Kompensavimo tvarka dar neparengta. Turint galvoje, kaip valdžia mėgsta nutempti kompensacijas į „šviesesnius laikus“, geriau iš anksto didelių iliuzijų dėl to nepuoselėti.
Bendrovė „Vilmorus“ metų pradžioje atliko tyrimą, koks skaitmeninės TV paplitimas Lietuvoje, ir paskelbė, kad tik 6 proc. šalies gyventojų yra įsigiję specialų priedėlį arba naujos kartos televizorių ir TV signalą priima nauju skaitmeniniu formatu. Didžiųjų miestų gyventojai naudojasi kabelinės TV paslaugomis. Tačiau beveik pusė apklausoje dalyvavusių televizijos žiūrovų, ypač gyvenančių rajonuose ir žiūrinčių nemokamas analoginiu signalu transliuojamas programas, jaučiasi palikti likimo valiai. Kaip rodo tyrimai, tai daugiausia mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Trečdalis apklaustųjų nepajėgtų įsigyti apie 200 litų kainuojančių priedėlių, būtinų skaitmeninei TV matyti.
Ne taip seniai kažkuris iš aukštų pareigūnų pamokė bibliotekininkus ir skaitytojus, besiskundžiančius, kad per mažai skiriama lėšų naujoms knygoms įsigyti: pirma visas senas perskaitykit. Nenustebčiau, jei prieš šią televizijos reformą pasipiltų pamokymai žmonėms, užuot smaksojus prie ekrano, megzti, meistrauti, sportuoti, daugiau bendrauti su namiškiais, draugais, kaimynais. Tačiau moralizuoja dažniausiai tie, kurie neturi žalio supratimo apie gyvenimą už Vyriausybės ir Seimo rūmų slenksčio. Jie nežino, kiek kartų per dieną važiuoja (jei iš viso važiuoja) autobusas į tolimą bažnytkaimį. Kiek kilometrų nuo stotelės iki namų žmogeliui dar reikia plumpinti pėsčiomis. Kaip jam sudėtinga pasiekti gydytoją, banką, paštą, parduotuvę. Ne pirmos jaunystės žmonėms, gyvenantiems vienkiemyje, net duonos, cukraus nusipirkti yra didelis galvosūkis, ką jau kalbėti apie modernų televizorių, kuris pats iki durų neateis.
Valdininkų popierinėse vizijose visi tautiečiai nuo pyplio iki žilagalvio jau seniai turi kompiuterius ir uoliai sėdi prie interneto – per jį susitvarko mokesčius, indėlius bankuose, sužino, ką naujo priėmė ar atšaukė Vyriausybė; virtualūs piliečiai nešąla laukdami „išretinto“ viešojo transporto, nes kaip ir valdininkai, iš lubų sudarinėjantys to transporto grafikus, lygiomis miestų gatvėmis važinėja nuosavais automobiliais, nesušlapdami kojų. Būsimos problemos dėl skaitmeninės televizijos – vieni niekai, nes niekas nedraudžia užsisakyti programų paketus, pasistatyti nuosavą „lėkštę“.
Tik ką tos vizijos turi bendra su realia daugumos Lietuva?..
Nuotraukoje: komentarų autorė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė
