2010 – tieji traukiasi iš Lietuvos su speigais, pūgomis, lijundromis ir rūkais. Dramatiškas procesas, kaip ir visuomenėje, valdžios struktūrose visame pasaulyje, taipogi ir mūsų Tėvynėje. Gamtos drama tarsi akompanuoja žmogiškajai dramai, kuri brutaliu pavidalu išsiveržė kaimyninėje Baltarusijoje.
Mūsų vadovai, o ir mes patys tiek daug vilčių dėjome į Baltarusijos tariamą demokratėjimą. Skaudžiai apsirikome. Prezidento rinkimai atskleidė pūlinius, kurie buvo užsitraukę lyg tai valstybės gijimo randais, bet vėl staiga prasiveržė, paliesdami įvairius baltarusiškos visuomenės sluoksnius, o mums – skaudžiausiai – kaimynų žiniasklaidą.
Pirmosios paros po rinkimų, ypač naktis po tų rinkimų, kai Minsko centrinėje aikštėje buvo brutaliai išvaikytas taikus mitingas, suimant, sumušant ar kitais būdais susidorojant su žmonėmis (juk Omono ataką išprovokavo keliolika samdytų provokatorių, pradėję daužyti Vyriausybės duris ir langus), sujaudino daugelį, taip pat ir mano kolegas Lietuvoje. Kaipmat sureagavo LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, išspausdinęs pareiškimą, kad „Lietuvos žurnalistų sąjunga smerkia Baltarusijos valdžios, kuriais po 2010 metų gruodžio 19 dieną vykusių Prezidento rinkimų buvo panaudota fizinė jėga prieš 21 žurnalistą ir naudojant teisinio persekiojimo akcijas buvo sulaikyti dar 25 kolegos“. Eina diena po dienos, bet sulaikytieji žurnalistai nepaleidžiami, kratos redakcijose ir jų namuose, suėmimai tebevyksta, pasauliui šykščiai pranešant informaciją apie tai, kas man primena 1991 metų sausio dienas Vilniuje.
Ar pamenat vaizdą televizijos reportažuose iš Minsko, kai buvo rodomos miesto gatvėmis ir aikšte šliaužiančios omonininkų gretos, blizgančiais lyg tarokonų nugaros šalmais? Ar tai nekėlė jums šiurpo? Ar nepriminė šis vaizdas „bananų baliaus“ Vilniaus Katedros aikštėje 1988 metais, taip pat 1991 m. sausio 12– 14-osios ir kitomis dienomis po Vilnių siautėjančių svetimos kariuomenės „vaikinų“? Juk tada Lietuvoje buvo mindoma žodžio laisvė, rašto laisvė, kaip dabar Baltarusijoje, Šį kartą mūsų kaimynams laisvė atimama ir XXI amžiaus žiniasklaidos pasididžiavime – internete…
Palyginus su Baltarusijos belangėmis kameromis, kuriose kamuojasi žurnalistai, išdrįsę prabilti į laisvąjį pasaulį apie diktatoriaus ketinimus Europos vidury įrengti gerai izoliuotą valstybę-kalėjimą, kas yra tas pasaulio, tuo pačiu ir mūsų LŽS atstovų, murmesys, ginant gana arogantišką jaunuolį iš Australijos su jo WikiLeaks tinklapių išmetamais gandais, paskalomis, internetiniais diplomatų tarpusavio plepalais… Vienas juokas, kuris greitai pasimirš tarp kitų pasaulio įvykių, nes kai kam gal ir greitai nusibos šie žaidimai plepalingų sensacijų laisve. O ką reiškia Baltarusijos diktatoriui Visuotinė žmogaus teisų deklaracija? Visiškai nieko. Nieko nereiškia ir mūsų deklaracija, kad „LŽS viešai primena Lietuvos valstybinėms institucijoms ir Baltarusijos ambasadai Lietuvoje, kad žodžio laisvė – tai galimybė laisvai ir be cenzūros reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, mintis, kad ją garantuoja visų demokratinių valstybių įstatymai“. Juk Baltarusija nėra demokratinė valstybė. Jai laisvų ir demokratiškų valstybių konstitucijos ir įstatymai negalioja…
O Rusija ar demokratiška, kur vienas po kito dingsta režimui pasipriešinę arba nepalankiai apie jį atsiliepę žurnalistai? Ar daug mums, t.y. mano kolegoms, besipuikuojantiems laisvo žodžio galia Lietuvoje, rūpi M. Chodorkovskio teismo parodija? Gal kai kam ir įdomu, kad tarp Rusijos oligarchų atsirado balta varna, pasiryžusi savo ilgamečiu kalinimu, savo kameros išblyškintu veidu, įrodyti, kad kada nors Rusija vis tiek turės būti laisva? Bet tik įdomu… Visa ta rusų ir baltarusių disidentų žurnalistų istorija skamba kaip tolimas aidas save svarbiais laikantiems mūsų komentatoriams, sočiai valgantiems iš duondavių kišenės, kai pavyksta gudriai suraizgyti ironiškus ar net piktdžiugiškus „sąmojus“, skirtus pirmiesiems valstybės asmenims. Visa tai, kas darosi už mūsų valstybės sienų, nesvarbu reporteriams, įsigudrinusiems suregzti kokias nors pikantiškas, pusiau tiesa, pusiau melu grįstas istorijas, kad tik įtiktų savo darbdaviams ir nuolat šmėžuotų prieš jau apdujusias nuo tų išgalvotų istorijų žiūrovų akis.
Ir vis dėlto padorioji Lietuvos žurnalistų dalis supranta, kas yra žodžio laisvė ir laisva asmenybė laisvoje šalyje, kokia yra dabartinė Lietuva. Ir brangina tą laisvę. Ir ja nepiktnaudžiauja. Ir neiškeičia jos į sotų duonos kąsnį, pildami pamazgas ant duondaviams nepatinkančių žmonių.
Skaudu skaityti tiesius Dovilės Kamarauskienės, kauniečių kolegų paskelbtos metų „Žurnalistikos ritere“, žodžius svetainėje „Kaunozurnalistai. lt“. Tai drąsūs žodžiai, atveriantys mūsų „laisvų“ laikraščių ir televizijos kanalų puvimo procesus laisvo žodžio Lietuvoje. Pakartoju juos, kaip kartoti juos sau kasdien turėtų tie, kuriems tie žodžiai skirti, kurie save įsivaizduoja labai laisvais, nieko nebijančiais ir nebaudžiamais. Ji rašo: „Iš tiesų tik dabar realiai supratau, kad laisvos spaudos Lietuvoje beveik nebeliko. Žurnalistai, saugodami savo darbo vietą, kuri tampa vis didesniu deficitu, susitaiko su savininkų neteisėtais reikalavimais. Todėl noriu kolegas paraginti – nepasiduokite savininkų spaudimui, neparduokite savo sąžinės ir įsitikinimų, paisykite Visuomenės informavimo įstatymo, burkite profesines sąjungas. Jeigu žurnalistų kolektyvai bus vieningi, ambicingi, gerbs savo profesiją, neleis jos paversti tam tikrų struktūrų įrankiais, savininkams bus daug sunkiau manipuliuoti mumis“.
Praėjo dvidešimt nepriklausomybės, su kuria atėjo ir laisvas žodis, metų. Atėjo nauja karta žmonių, gimusių jau po nepriklausomybės. Tarp jų ir žurnalistiką bestudijuojantys ar jau dirbantys kokiame nors įtakingame portale, kokiame nors save nebaudžiamu laikančiame leidinyje. Ką jie, ten bedirbdami, mąsto apie žodžio laisvę? Apie žurnalisto asmenybę, kuri yra nelaisva, tad ir jos žodis negali būti laisvas. Bet apie šį paradoksą – kitą kartą.
Nuotraukoje: Komentarų autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja kūrybai Aldona Žemaitytė-Petrauskienė
Onos Pajėdaitės nuotr.
