2019 m. rugpjūčio 18 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Aldona Žemaitytė: Žodžio laisvė ir nelaisva asmenybė ( I )

LŽS pirmininko pavaduotoja kūrybai

Aldona_Zem._II.jpg2010 – tieji traukiasi iš Lietuvos su speigais, pūgomis, lijundromis ir rūkais. Dramatiškas procesas, kaip ir visuomenėje, valdžios struktūrose visame pasaulyje, taipogi ir mūsų Tėvynėje. Gamtos drama tarsi akompanuoja žmogiškajai dramai, kuri brutaliu pavidalu išsiveržė kaimyninėje Baltarusijoje.

 Mūsų vadovai, o ir mes patys tiek daug vilčių dėjome į Baltarusijos tariamą demokratėjimą. Skaudžiai apsirikome. Prezidento rinkimai atskleidė pūlinius, kurie buvo užsitraukę lyg tai valstybės gijimo randais, bet vėl staiga prasiveržė, paliesdami įvairius baltarusiškos visuomenės sluoksnius, o mums – skaudžiausiai – kaimynų žiniasklaidą.

 Pirmosios paros po rinkimų, ypač naktis po tų rinkimų, kai Minsko centrinėje aikštėje buvo brutaliai išvaikytas taikus mitingas, suimant, sumušant ar kitais būdais susidorojant su žmonėmis (juk Omono ataką išprovokavo keliolika samdytų provokatorių, pradėję daužyti Vyriausybės duris ir langus), sujaudino daugelį, taip pat ir mano kolegas Lietuvoje. Kaipmat sureagavo LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, išspausdinęs pareiškimą, kad „Lietuvos žurnalistų sąjunga smerkia Baltarusijos valdžios, kuriais po 2010 metų gruodžio 19 dieną vykusių Prezidento rinkimų buvo panaudota fizinė jėga prieš 21 žurnalistą ir naudojant teisinio persekiojimo akcijas buvo sulaikyti dar 25 kolegos“. Eina diena po dienos, bet sulaikytieji žurnalistai nepaleidžiami, kratos redakcijose ir jų namuose, suėmimai tebevyksta, pasauliui šykščiai pranešant informaciją apie tai, kas man primena 1991 metų sausio dienas Vilniuje.

Ar pamenat vaizdą televizijos reportažuose iš Minsko, kai buvo rodomos miesto gatvėmis ir aikšte šliaužiančios omonininkų gretos, blizgančiais lyg tarokonų nugaros šalmais? Ar tai nekėlė jums šiurpo? Ar nepriminė šis vaizdas „bananų baliaus“ Vilniaus Katedros aikštėje 1988 metais, taip pat 1991 m. sausio 12– 14-osios ir kitomis dienomis po Vilnių siautėjančių svetimos kariuomenės „vaikinų“? Juk tada Lietuvoje buvo mindoma žodžio laisvė, rašto laisvė, kaip dabar Baltarusijoje, Šį kartą mūsų kaimynams laisvė atimama ir XXI amžiaus žiniasklaidos pasididžiavime – internete...

Palyginus su Baltarusijos belangėmis kameromis, kuriose kamuojasi žurnalistai, išdrįsę prabilti į laisvąjį pasaulį apie diktatoriaus ketinimus Europos vidury įrengti gerai izoliuotą valstybę-kalėjimą, kas yra tas pasaulio, tuo pačiu ir mūsų LŽS atstovų, murmesys, ginant gana arogantišką jaunuolį iš Australijos su jo WikiLeaks tinklapių išmetamais gandais, paskalomis, internetiniais diplomatų tarpusavio plepalais... Vienas juokas, kuris greitai pasimirš tarp kitų pasaulio įvykių, nes kai kam gal ir greitai nusibos šie žaidimai plepalingų sensacijų laisve. O ką reiškia Baltarusijos diktatoriui Visuotinė žmogaus teisų deklaracija? Visiškai nieko. Nieko nereiškia ir mūsų deklaracija, kad „LŽS viešai primena Lietuvos valstybinėms institucijoms ir Baltarusijos ambasadai Lietuvoje, kad žodžio laisvė – tai galimybė laisvai ir be cenzūros reikšti savo įsitikinimus, pažiūras, mintis, kad ją garantuoja visų demokratinių valstybių įstatymai“. Juk Baltarusija nėra demokratinė valstybė. Jai laisvų ir demokratiškų valstybių konstitucijos ir įstatymai negalioja...

O Rusija ar demokratiška, kur vienas po kito dingsta režimui pasipriešinę arba nepalankiai apie jį atsiliepę žurnalistai? Ar daug mums, t.y. mano kolegoms, besipuikuojantiems laisvo žodžio galia Lietuvoje, rūpi M. Chodorkovskio teismo parodija? Gal kai kam ir įdomu, kad tarp Rusijos oligarchų atsirado balta varna, pasiryžusi savo ilgamečiu kalinimu, savo kameros išblyškintu veidu, įrodyti, kad kada nors Rusija vis tiek turės būti laisva? Bet tik įdomu... Visa ta rusų ir baltarusių disidentų žurnalistų istorija skamba kaip tolimas aidas save svarbiais laikantiems mūsų komentatoriams, sočiai valgantiems iš duondavių kišenės, kai pavyksta gudriai suraizgyti ironiškus ar net piktdžiugiškus „sąmojus“, skirtus pirmiesiems valstybės asmenims. Visa tai, kas darosi už mūsų valstybės sienų, nesvarbu reporteriams, įsigudrinusiems suregzti kokias nors pikantiškas, pusiau tiesa, pusiau melu grįstas istorijas, kad tik įtiktų savo darbdaviams ir nuolat šmėžuotų prieš jau apdujusias nuo tų išgalvotų istorijų žiūrovų akis.

Ir vis dėlto padorioji Lietuvos žurnalistų dalis supranta, kas yra žodžio laisvė ir laisva asmenybė laisvoje šalyje, kokia yra dabartinė Lietuva. Ir brangina tą laisvę. Ir ja nepiktnaudžiauja. Ir neiškeičia jos į sotų duonos kąsnį, pildami pamazgas ant duondaviams nepatinkančių žmonių.

Skaudu skaityti tiesius Dovilės Kamarauskienės, kauniečių kolegų paskelbtos metų „Žurnalistikos ritere“, žodžius svetainėje „Kaunozurnalistai. lt“. Tai drąsūs žodžiai, atveriantys mūsų „laisvų“ laikraščių ir televizijos kanalų puvimo procesus laisvo žodžio Lietuvoje. Pakartoju juos, kaip kartoti juos sau kasdien turėtų tie, kuriems tie žodžiai skirti, kurie save įsivaizduoja labai laisvais, nieko nebijančiais ir nebaudžiamais. Ji rašo: „Iš tiesų tik dabar realiai supratau, kad laisvos spaudos Lietuvoje beveik nebeliko. Žurnalistai, saugodami savo darbo vietą, kuri tampa vis didesniu deficitu, susitaiko su savininkų neteisėtais reikalavimais. Todėl noriu kolegas paraginti – nepasiduokite savininkų spaudimui, neparduokite savo sąžinės ir įsitikinimų, paisykite Visuomenės informavimo įstatymo, burkite profesines sąjungas. Jeigu žurnalistų kolektyvai bus vieningi, ambicingi, gerbs savo profesiją, neleis jos paversti tam tikrų struktūrų įrankiais, savininkams bus daug sunkiau manipuliuoti mumis“.

Praėjo dvidešimt nepriklausomybės, su kuria atėjo ir laisvas žodis, metų. Atėjo nauja karta žmonių, gimusių jau po nepriklausomybės. Tarp jų ir žurnalistiką bestudijuojantys ar jau dirbantys kokiame nors įtakingame portale, kokiame nors save nebaudžiamu laikančiame leidinyje. Ką jie, ten bedirbdami, mąsto apie žodžio laisvę? Apie žurnalisto asmenybę, kuri yra nelaisva, tad ir jos žodis negali būti laisvas. Bet apie šį paradoksą – kitą kartą.

Nuotraukoje: Komentarų autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja kūrybai Aldona Žemaitytė-Petrauskienė

                                                                  Onos Pajėdaitės nuotr.

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)