2019 m. liepos 16 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gintaras Aleknonis. Atsiprašau…

Gintaras ALEKNONIS (Lietuvos radijas)

G._Aleknonis.jpgGražiausių metų švenčių išvakarėse staiga viešojoje erdvėje ant savo pačių galvų išpylėme tiek daug purvo ir jame taip pasigardžiuodami kapanojamės, kad net šilčiausi linkėjimai kol kas stringa gerklėje. Sunku nuoširdžiai kalbėti pirma neapsivalius, nepasakius tiesos ir neatsiprašius.

Kalėdos – puikus metas apie tai susimąstyti. Mums visiems.Jau gerą savaitę Lietuvos žiniasklaida plačiai kalba apie Prezidentei Daliai Grybauskaitei esą paskirtą žurnalo „The Economist“ apdovanojimą, kurio nebuvo, nėra ir, manau, nebus.

„Metų išsišokėlės“ titulą sukūrė pati Lietuvos žiniasklaida. Čia tik norėtųsi išsiaiškinti, kas paskatino tai padaryti. Galimybės būtų dvi – kvailumas ar pikta valia.

Pradėkim nuo kvailumo. Žurnalisto pareiga – patikrinti faktus, o pasiekti pirminius šaltinius internete ne taip jau sunku. Gruodžio viduryje pokomunistinės Europos problemas nagrinėjantis tinklaraštis „Eastern Approaches“ paskelbė komentarą, kur žaisminga forma pabandė apibendrinti prabėgusius metus. Apžvalgininkas išvardijo jam labiausiai įstrigusius įvykius ir tai vaizdžiai pavadino apdovanojimų dalijimu.

Su subjektyvia nuomone neverta ginčytis, tačiau pagyros Čekijai už kovą su korupciją vieno didžiausių korupcijos skandalų išvakarėse nerodo didelio įžvalgumo. Kaip ir D. Grybauskaitės atsisakymo vykti vakarienės į Prahą vadinimas išsišokimu. Galima įvairiai vertinti šį Lietuvos prezidentės sprendimą, tačiau tai buvo gerai apgalvotas ir pagarbos vertas žingsnis.

Svarbiausia – nedera painioti literatūrinės formos ir apdovanojimų, kuriuos skiria daugiau ar mažiau rimtos komisijos. Žiniasklaidos „Metų išsišokėle“ į lietuvių kalbą išverstas „Foot in Mouth“ apdovanojimas iš tikrųjų egzistuoja, tik neturi nieko bendra su žurnalu „The Economist“. Kasmet gluminantį viešojo asmens pasisakymą premija įvertina už aiškią ir suprantamą anglų kalbą kovojanti Britanijos redaktorių bendrovė. Beje, šį apdovanojimą yra pelnęs Amerikos prezidentas George`as Bushas ir gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas, Britanijos premjeras Gordonas Brownas ir eurokomisaras Peteris Mandelsonas.

Profesionalams nederėtų painioti žurnalo „The Economist“, jo tinklalapio ir atskiro tinklaraščio. Tai nesulyginamos kategorijos. Žurnalas platinamas pusantro milijono egzempliorių tiražu, o straipsnis apie vadinamuosius apdovanojimus tinklaraštyje sulaukė septyniolikos komentarų ir šimto rekomendacijų draugams paskaityti. Apie vadinamąjį „metų išsišokėlės“ apdovanojimą sužinojo tik Lietuva.

Blogiausia, kad ši istorija stulbinančiai primena komunistinės propagandos technologijas. Sovietmečiu Kremliaus ideologai mėgdavo paskatinti kokį nors nereikšmingą Vakarų komunistų laikraštėlį, pavyzdžiui „Morning Star“, išspausdinti savo šalies politiką aršiai kritikuojantį straipsnį. O paskui jau sovietinė spauda užspringdama cituodavo esą įtakingą leidinį. Norėtųsi tikėti, kad šiuo atveju aliuzija į praėjusius laikus atsitiktinė.

Kas kita – faktų netikrinimas. Tai pavojinga Lietuvos žiniasklaidos liga. Ieškantiems sensacijų žurnalistams labai lengva iš šalies mestelėti kokį kaulą, paskui kurį visi nesidairydami ir nulėks. O nepasotinamas noras įkąsti, apjuodinti, išsityčioti toks gajus, kad tampa žurnalisto kokybės ženklu. Tačiau tokios žiniasklaidos žmonės pradeda ne tik nesuprasti, toks peršamas bendravimo būdas ne vienam darosi atgrasus.

Kai Lietuvoje vis ryškiau matome nepaliaujamai didėjančią prarają tarp vadinamojo elito ir minios, žiniasklaida ne tik kad nesiima tarpininko vaidmens, bet, susitapatindama su interesų grupėmis, ima ginti siaurus interesus. Atkreipkite dėmesį, gruodžio mėnesį vienas labiausiai puolamų ir niekinamų politikų Lietuvoje buvo Antanas Matulas. Ir visi žinome kodėl.

Žiniasklaidos negalių kontekste reiktų vertinti ir bažnyčios sumanymą viešai skelbti, kaip balsuoja Seimo nariai. Tauta turi žinoti, ką daro jos išrinktieji. O informaciją, kaip balsuojama opiais klausimais, privalo teikti žiniasklaida. Šiandien diskusijos dėl alkoholio akcizų ir prekybos laiko yra ne ekonomikos, o moralinio apsisprendimo klausimas. Bet iš žiniasklaidos neįmanoma sužinoti to, kas rūpi. Jeigu yra poreikis sužinoti, atsiras, kas praneš. Norėčiau, kad tai nebūtų bažnyčia, laikraščio puslapiai informacijai apie balsavimus Seime tikrai geriau tinka, negu parapijos skelbimų lenta. Bet tai laikraščio, o ne parapijos problema.

Kiekvienas žurnalistas turėtų atsiprašyti už viešai paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją. Drąsa prisipažinti ne menkina, bet didina žiniasklaidos autoritetą. Kalėdų išvakarėse labai norėtųsi paskelbti metų atsiprašymo laureatą.

Nuotraukoje: Komentarų autorius Gintaras Aleknonis

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)