2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ar ministras parūpins rogutes pensininkams?

Justinas ADOMAITIS ("Ūkininko patarėjas")

adomaitis_justinasII.jpgTą gruodžio dieną Biržuose termometras rodė 5 laipsnius šalčio, Kaune – visus 20. Tik didelė šalis gali sau leisti tokius kontrastus.

Kita didelė šalis pateikė ir mums gerai suvokiamą projektą: Maskvoje gyvenantiems pensininkams, kurių yra tiek pat, kiek Lietuvoje gyventojų, pasiūlyti naują gyvenamąją vietą Centrinės Rusijos arba Vakarų Sibiro rajonuose. Valstybė pasirūpintų pastatyti specialias gyvenvietes, nutiestų elektros perdavimo linijas, kelius, sutvarkytų infrastruktūrą. Šią mintį įgaliotinių tarybos prie Rusijos Federacijos prezidento posėdyje iškėlė Belgorodo srities gubernatorius Jevgenijus Savčenko, ją aktyviai palaikė naujasis Maskvos meras Sergejus Sobianinas.

Kol Maskvos pensininkai svarsto naujos gyvenamosios vietos idėją, labiau primenančią stalininę tremtį, Rusijos mokslų akademijos mokslinis sekretorius, mikroekonominių procesų analizės ir prognozavimo laboratorijos vedėjas Dmitrijus Kuvalinas pasiskubino nuraminti tautiečius, pranešdamas spaudai, jog gubernatoriai ir Maskvos meras turėjo mintyje antrojo pensininkų būsto statybos klausimą. Tai yra priemonė šalies nacionalinei pramonei pajudinti iš stagnacijos.

S. Sobianino pasiūlyti „pensininkų miesteliai“ paskui save patrauktų ne tik statybų sektorių, bet ir automobilių, lengvąją pramonę, pramoninių prekių paklausą.

Pasak akademiko D. Kuvalino, daugelis didmiesčių gyventojų nuo senų laikų kaimų vietovėse turi valdžios skirtus žemės sklypelius. Juose žmonės savo nuožiūra pasistatę laikinus būstus, kuriuose praleidžia vasaros atostogas. Miestiečių poilsiavietės nutolusios per šimtus kilometrų, nameliai (neretai seno autobuso ar dengto sunkvežimio kėbulas) neatitinka gyvenimo kokybės reikalavimų. Valstybės rūpesčiu pastatyti miesteliai pakeistų rusų vadinamąsias „dačias“, pensininkai tuomet galėtų rinktis, kur gyventi.

Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas galėtų pasimokyti iš kaimyninės šalies politikų. Pensininkų ir valstybės santykis Rytų Europos regione balansuoja ant skustuvo ašmenų. Mūsų kaime žmogus pensiją „investuoja“ į žemės ūkį: laiko karvę, porą paršų, pagal tradiciją 60 „kolūkinių“ arų apsodina daržovėmis. Šis ūkininkavimas turi ir socialinį aspektą: vaikai, anūkai sugrįžta į kaimą ne tik rūkytų lašinių ar bulvių, bet ir padeda senoliams pasigaminti malkų žiemai, sutvarko būstą. Be to, tėviškės sodyba su kaimo tyla, šaltinio vandeniu ir vasaros pievų rasa pigiau už „civilizuotą“ poilsį tam pritaikytuose rezervatuose.

Lietuvos kaimo pensininkai turėtų savo ministrui pastabų dėl senokai klestinčios diskriminacijos. Miesto pensininkui šiluma tiekiama centralizuotai, didžiąją jos kainos dalį kompensuoja valstybė. Nuolaidų lietuje miestietis tiesiog maudosi: prieš kiekvienus rinkimus politikai nepasibrangina užeiti į miesto daugiaaukščio butus, „nupirkti“ balsus už sveikinimo atviruką, sausainių krepšelį ar kvepiančio muilo gabalėlį. Pabandyk taip apeiti kaimą. Vien tik benzino išlaidos sudarytą visą rinkimų agitacijos biudžetą, o grąžos – šnipštas.

Tačiau grįžkime prie socialinės apsaugos ir darbo ministro. Dar būdamas Kauno rajono meru D. Jankauskas inicijavo šilumos ūkio decentralizavimo akciją. Savivaldybei priklausančios įmonių katilinės šildydavo orą, virš trasų žiemą garuodavo žalios pievos, o gyventojai skųsdavosi vėsiais būstais, nors už šildymą mokėdavo brangiai. Pensininkams, socialiai remtiniems gyventojams savivaldybė padengdavo dalį šildymo išlaidų. Kasmet tokioms reikmėms valstybė vien Kauno rajone skirdavo kelis milijonus litų.

Meras D. Jankauskas, pasitaręs su rajono taryba, vėliau atsiklausęs gyventojų nuomonės, nusprendė panaikinti orą ir pievas šildančias katilines. Prie vienų kaimo daugiabučių valstybės lėšomis buvo įrengtos suskystintomis dujomis kūrenamos katilinės ir perduotos namų bendrijoms, kitiems buvusio centralizuoto šildymo sistemos abonentams išmokėtos kompensacijos autonominėms krosnims įsirengti. Tačiau tai – jau istorija.

Šiandienis socialinės apsaugos ir darbo ministras galėtų patvirtinti, jog šalies šilumos ūkis tebėra socialistinis ir savo turiniu, ir savo forma. Iš to paties vamzdžio srūva nafta ir dujos, brangiausia „tautinė“ elektra. Po kitų metų vasario (savivaldybių rinkimų) šių išteklių kainoje kablelį perkelsime vienu skaičiumi į dešinę. Gerai, jeigu šalčiai jau bus atlėgę. Tačiau galvos skausmas dėl kompensacijų pensininkams tebekamuos ministrą D. Jankauską.

Ir ne jį vieną Vyriausybėje. Pastarosios buhalteriai ministrui galėtų pasufleruoti, kaip sutvarkyti socialistinį savo forma socialinės apsaugos ūkį. Maskvos politikai tikrai nesusipyko su protu: jų mintyje - šalies ekonomikos gaivinimas. Tai ne mums. Daugiabučių šiltinimas Vilniuje patyrė fiasko. Žmonės nesuprato naudos, nepajuto ir valstybės dėmesio. Laidotuvių vėliavos plaikstosi šalies elektros ūkyje. Televizijos ekrane retkarčiais šmėkšteli nerūpestinga socialinės apsaugos ir darbo ministro šukuosena. Žinia, politikams dėl mūsų ir plaukas nuo galvos nenukris!

Lietuvių tautosaka graudulingai vaizduoja senolių likimą: vaikai juos rogutėmis išveža į mišką. Šių dienų vaikai savo tėvams - miesto pensininkams – nuperka sodų namelius. Ne visuomet tai yra pasaulio pabaiga. Senoliai prisimena savo kaimišką kilmę, užveisia daržus, šiltnamius, gėlynus. Žiemą nuo jaukios krosnies šilumos tiesiog ausys raitosi. Apverktina tik buitis. Ką bedarysi: už „socialistinę“ pensiją Birštono „Karališkojoje rezidencijoje“ net pro langą į vidų neleis pažiūrėti.

Kauno rajono sodų bendrijos šiandien dūsta nuo tūkstančių rūkstančių kaminų. Namelių gyventojai džiaugiasi jaukia ir pigia šiluma. Rūpesčių neatsigina tik seniūnai: jiems valyti kelius, tvarkyti šiukšles, taikyti ežios nepasidalijančius kaimynus, kurie dokumentuose neegzistuoja – registruoti mieste.

Maskvos mero planai praverstų mūsų socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Pensininkai nūnai stumiami iš visų darboviečių, apkarpomos jų pajamos, nepaliekant menkiausios vilties kada nors atgauti valstybės nusavintąją užtarnautos pensijos dalį. Kaime esančios sodo bendrijos sklypas (su nameliu) gali suteikti žmogui bent gyvenimo kokybės iliuziją. Dirbdamas pensininkas negalvos apie ligas, negales, išsaugos sveikatą. Ministro priedermė – pagalvoti apie pensijų finansavimo alternatyvą. Dirbančiųjų Lietuvoje tik mažės, emigrantai vargiai beprisimins pamote jiems palikusią valstybę. Netgi tautosakinių rogučių senoliams į mišką išvežti nebus kam traukti. Socialistinė socialinė apsauga pribrendo keistis.

 ps_2_II_I_miska.jpgMinistras D. Jankauskas manding dar neišbarstęs entuziazmo imtis patikrinta rizika pagrįstų darbų: decentralizuoti pensininkų armijos dėka klestinčią centralizuotos šilumos ir energijos tiekimo sistemą. Pasinaudojęs valstybės ar Europos Sąjungos parama, jis galėtų šalies kaime sukurti miesto pensininkams kokybišką gyvenimą: į sodų namelius išvytiems arba patiems išvykusiems senoliams legaliai nutiesti kelius, elektros linijas, įrengti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus...

Garliavos gyventojai, du kartus D. Jankauską išrinkę į Seimą, tokią akciją pavadintų nauja tremtimi: du būstus turintis pensininkas ateityje bus priverstas mokėti turto mokestį, todėl rinksis ne miesto butą, o kaimo sodo namelį. Garliaviečiams derėtų nurimti: tremtinių pilnos visų Lietuvos didmiesčių sodų bendrijos. Tik vieni tokį gyvenimą pasirinko patys, kitus išvežė vaikai, trečius ten nustūmė valstybė. Laikas būtų pagalvoti apie skolą. Pirmiausia – valstybei. Ir neieškant paralelių su lietuviškos tautosakos baisybėmis.

 

Nuotraukoje: Komentarų autorius Justinas Adomaitis

Algimanto SNARSKIO piešinys

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)