Nemušk akmens, nes liksi be rankos
Plautus
Prasidėjus 1257- siems Viešpaties metams, kaip reta šiltą žiemą, net iš kelių Vokietijos žemių gausiai susirinkę piligrimai Šventojo tėvo paraginti didžiulėmis krovininėmis kogomis atplaukė į pagalbą Memelburgui, kurį jau antra savaitė laikė apgulusi žemaičių karvedžio Almino kariuomenė. Didesnei daliai jų laivų pavyko iš jūros prasmukti į Kuršmares siauriausioje jų vietoje, tačiau įplaukimą į Danės žiotis jiems užstojo keliolika žemaičių laivų, kuriuos taikos metais pirkliai naudojo prekėms gabenti. Jie buvo talpūs, tačiau neproporcingai aukšti ir dėl šio nemenko trūkumo atviroje jūroje net vidutinio dydžio audra juos apversdavo. Todėl pirklių laivų kapitonai beveik visada šiuos laivus plukdydavo Baltijos pakraščiais, nes tiek jie, tiek laivų savininkai suprato: nors kelias bus tolimesnis ir kelionė užtruks ilgiau, tačiau rizika, kad gyvas ir su visomis prekėmis pasieksi reikiamą uostą ženkliai sumažės.
Tarp šių didelių prekybinių laivų, iš tolo švieste šviesdami ant aukštų stiebų ištemptomis baltomis burėmis, lyg gulbinai plaukiojo greiti ir manevringi kurėnai. Pratęs jodinėti sausuma, o ne plaukioti dideliuose vandenyse, garsios Saksonijos grafų giminės vyriausias sūnus riteris Gervinas, kurs dar Vokietijoje buvo paskirtas visos piligrimų laivų flotilės vyriausiuoju vadu, nusprendė, kad gremėzdiškomis kogomis prasibrauti pro žemaičių laivus vargu ar pavyks, todėl įsakė visiems piligrimams persėsti į mažus greitus irklinius laivelius. Didelė daugybė tų laivelių pasipylė į Kuršmares ir pradžioje iš tikro atrodė, kad, lyg medžiokliniai šunys lokius, vieną po kito iš visų pusių apspitę žemaičių laivus, piligrimai sėkmingai ant jų bortų užmes virvines kopėčias ir, užsiropštę į viršų, nepaliks ten nė vieno gyvo žmogaus, užgrobdami pagonių laivą. Kaip vėliau išaiškėjo, vienas patyręs vokiečių laivo kapitonas, su savo koga skersai išvagojęs Baltijos jūrą, išdrįso atkalbinėti grafą nuo tokio rizikingo sumanymo. Tačiau išdidusis riteris, nepakenčiantis jokių prieštaravimų, už nepaklusnumą pagrasino kapitoną nubausti pačia griežčiausia bausme ir šiam beliko nutilti…
O tuo metu keli didieji žemaičių laivai, išsirikiavę skersai Danės upės žiogių, laukė artėjančių piligrimų valčių. Kai šios jau buvo visai nebetoli, žemaičių laivai, tarytum dėl grubios savo vairininkų klaidos, atsiskyrė vieni nuo kitų, tarp aukštų savo bortų palikdami tik nedidelį tarpą. Visa tai matydami piligrimai neapsakomai apsidžiaugę, pagalvoję, kad pats Visagalis mielaširdingai ištiesė jiems savo pagalbos ranką, ir jie be jokio vargo tuoj tuoj prasmuks į Danės žiotis… Tačiau tai buvo dar viena lemtinga vokiečių piligrimų klaida, nes vos tik jie įplaukdavo į žemaičių laivų tarpą, tuoj pat pakliūdavo kaip į spąstus – nuo aukštų žemaičių laivų bortų į juos pasipildavo mirtina iečių ir strėlių kruša, tuo tarpu jie iš savo žemų laivelių neįstengdavo pasiekti priešininkų. Kai laivelis prasmukdavo pro aukštų žemaičių laivų tarpą, jame tįsodavo vien tik žuvusiųjų arba sužeistųjų kūnai, gi daugelis sunkiai sužeistųjų iškrisdavo iš valčių ir čia, šventose kuršių ir žemaičių mariose, surasdavo savo kapą. Galinės valtys į tuo mirtinus spąstus stumte įstumdavo priekyje plaukusias ir netrukus pačios užimdavo jų vietą. Tolimesnių valčių vairininkai, pagaliau pamatę kas vyksta, paskubomis apgręžė savo valtis ir iš visų jėgų irklavo atgal link neapdairiai paliktų kogų. Kai kuriems iš jų, tame tarpe ir išdidžiajam grafui Gervinui, pavyko nepakliūti į tuos mirtinus spąstus. Riteriui Gervinui su visa savo valties rinktinių karių įgula pavyko pirmiesiems nusigauti iki arčiausiai inkarą išmetusios savo kogos ir užkopti ant jos denio.
Minvydas, stovėdamas savo kurėno pirmagalyje, jau iš tolo pamatė vieną pirmųjų ant kogos užkopusį riterį ir iškart jį atpažino iš pavakario saulės nurausvintų šarvų ir ryškiaspalvių plunksnų ant šalmo. Dėl tų juokingų šalmo plunksnų, kuriomis savo šalmų nedabindavo joks į karą išsirengęs kalavijuotis, Minvydas tą riterį jau anksčiau buvo pastebėjęs. Nesunku buvo suprasti, jog tai kažkoks labai svarbus Memelburgo įgulai atskubėjusių kryžininkų vadas. Ir dar Minvydas stebėdamasis pamatė, kad kogos pirmagalyje stūkso didžiulės akmenų svaidyklės svirtis. Kodėl svaidyklė čia buvo pastatyta, kada ir kur piligrimai ją ruošėsi panaudoti? Galmantui ir kitiems trims savo jūreiviams šūktelėjęs, kad reikia skubiai apgręžti kurėną, pats puolė prie raginės būrės. Didžioji kogos būrė iš lėto jau kilo aukštyn, ir tie nekviestieji svečiai tuoj tuoj išplauks į atvirą jūrą. Nors buvo dar tik spalio pradžia, į vakarą vėjas ėmė rudeniškai stiprėti ir vis aukščiau kylančios bangos jau grėsmingai šiaušė baltas keteras. Minvydas suprato, kad atviroje jūroje kogos jiems nepavyti, o ir pavijus jie ne ką telaimėtų…
– Minvydai, mes tik penki! – perrėkdamas vėjo švilpesį ir bangų ošimą, neramiu balsu šūktelėjo Galmantas.
– O tu atsigręžk! – riktelėjo Minvydas. Grįžtelėjęs Galmantas pamatė, kad atsilikęs nuo jų tik per kelis laivo korpusus įkandin plaukia kitas kurėnas su stiebo viršūnėje besiblaškančia, bėgantį šerną vaizduojančia vėjarode.
– Tavo svainis Vaigintas? – paklausė, nors atsakymą žinojo iš anksto.
Minvydas linktelėjo galva ir Galmantui kiek palengvėjo: ne tik Minvydas, bet ir jis gerai žinojo, ko žūtbūtinėse grumtynėse vertas tas vyras. Dabar tikrai ne laikas skaičiuoti, kiek į kogą spėjo sulipti tų prakeiktų kryžeivių, pagalvojo Minvydas. Juk jis matė, kad neskaitant tos pirmosios prie kogos spėjo prisišvartuoti dar bent dvi vokiečių valtys. Ir taip aišku, kad skaičiumi jie bus ženkliai pranašesni. O tuo metu kryžeiviai jau spėjo pakelti ir inkarą, sunkus ir didelis jų laivas, lyg burokais apsirijusi milžiniška išpustpilvė karvė, lėtai gręžėsi jūros link. Nevalia leisti jiems išplaukti į atvirą jūrą, kur palankus vėjas papūs į didžiules jų laivo bures, ir leisti išnešti sveiką kailį, pagalvojo Minvydas. Juk grįžę į Vokietiją ir, kaip visuomet, kuo įžūliausiai primelavę, kad žemaičiai degina bažnyčias ir žudo kunigus, į mūsų kraštą jie atsikvies šimtus, gal net tūkstančius, neva šventos rūstybės apimtų, o iš tikrųjų vien grobio ir garbės ištroškusių naujų krikštytojų. Galmanto tėvas, pirklys, pasakojo, kad Rygoje vis garsiau šnekama, kad ir prieš Mindaugo Lietuvą reikia rengti naujus kryžiaus žygius, nes lietuviai kaip buvo, taip ir liko pagonys.
Kai Minvydo kurėnas savo bortu bilstelėjo į didžiojo vokiečių laivo šoną, šie buvo taip užsiėmę burėmis, kad ne iškart pajuto pavojų. Vargu, ar jie galėjo nepastebėti artėjančio kurėno, bet tas nedidelis laivas jiems atrodė visai nepavojingas. Tuo tarpu Minvydas, visu savo milžino ūgiu atsistojęs ant kurėno borto, pirštų galais įstengė pasiekti kogos borto briauną ir, prisitraukęs galingomis rankomis, griūte įgriuvo į kryžeivių laivo vidų. Vikriu judesiu atlaisvinęs jau iš anksto paruoštą apie liemenį apvyniotą tvirtą virvę, jos kilpą vikriai užmetė ant inkaro tvirtinimui skirto metalinio stulpelio, o jos galą numetė žemyn į kurėną, tiesiai Galmantui į rankas. Tik tada prie Minvydo suskubo prišokti du teutonai. Vieno rankoje žibėjo peilis, o kitas paskubom bandė iš makštų ištraukti kalaviją, kuris, Minvydo laimei, užstrigo. Minvydui siekti savo kalavijo rankenos taip pat jau nebebuvo kada, nes kresnas plačiapetis jūreivis, kažką piktai vokiškai riktelėjęs, puolė taip staigiai, kad ore švystelėjusio peilio ašmenų jam pavyko išvengti tik todėl, kad paskutinę akimirką suskubo užpuolikui nugriūti tiesiai į kojas. Ant laivo dugno pargriautas ir Minvydo kūnu prispaustas vokietis akimirką kitą savo dešinės negalėjo net pajudinti.
Tų kelių akimirkų Minvydui pakako savo geležiniais pirštais sugriebti piligrimo riešą ir, peilio smaigalį atsukus į šio krūtinę, užgulti jį visu savo svoriu. Trumpas duslus krioktelėjimas buvo pats paskutinis garsas, kuris išsiveržė iš teutono lūpų. Tačiau Minvydas skubėjo išsilaisvinti iš negyvėlio glėbio ir, nepaisant savo ūgio, vikriai pašoko ant kojų. Akies krašteliu jis spėjo pamatyti, kad antrasis piligrimas jau spėjo iš makštų išsitraukti trumpą kalaviją ir atkišęs jį į priekį, lyg ietį, ryžtingai artinasi. Minvydas nespėjęs net pagalvoti, kaip šįkart reikės apsiginti, pamatė, kad iš vokiečio gerklės jau styro balta medinė peilio rankena, ir šis, tebegniauždamas rankoje kalaviją, iš lėto krenta veidu žemyn. Net negrįžtelėdamas žinojo kieno tas peilis ir kas jį sviedė… Tuoj po Galmanto per laivo bortą vidun vienas po kito įgriuvo ir kiti trys kurėno jūreiviai.
O tuo metu Minvydas ir Galmantas jau kovėsi su juo įnirtingai puolančiais keliais teutonais. Jie stovėjo vienas greta kito, nugaromis atsirėmę į laivo bortą, nes žinojo, kad bent jau iš tos pusės jų niekas negalės užpulti. Prie jų prisiartinti iš kairės pusės vokiečiai taip pat negalėjo, nes ten, užgriozdindama priėjimą, stovėjo toji didžiulė akmenų svaidimo mašina. Aršiai vienas per kitą puldami Minvydą ir jo jūreivius , bet negalėdami jų apsupti, teutonai pražiūrėjo iš kitos kogos pusės priartėjusį ir kablius su virvinėmis kopėtėlėmis ant laivo borto jau spėjusius užmesti Vaiginto vyrus. Pagalba atskubėjo pačiu laiku, nes Galmantas jau buvo sužeistas į dešinį petį ir kalaviją turėjo perimti į kairę ranką. Tuo tarpu jaunasis Eidmintas, tik prieš metus odininko amatą iškeitęs į žvejybą mariose, ir nuo pirmų dienų talkinęs Minvydui kurėno statyboje, paplūdęs krauju gulėjo aukštielninkas tarp besigrumiančiųjų kojų ir praviromis akimis žvelgė į vakarėjantį dangų…
Vaiginto vyrams sulipus į kogą, grumtynės užvirė su nauja jėga. Tačiau teutonų buvo bene tris kart daugiau… Minvydas akie krašteliu pamatė, kaip tasai riteris, kažkur jau išbarstęs savo šalmo plunksnas, tačiau lengvai atpažįstamas pagal herbu paženklintą krūtinšarvį, galingais kalavijo mostais žingsnis po žingsnio stumia link borto vis sunkiau aršius jo kirčius atmušinėjantį Vaigintą. Grumtynės buvo nelygios, nes svainio liemuo buvo pridengtas tik vilnone palaidine, lyg jis būtų išsiruošęs į žvejybą, o riterio galvą ir krūtinę saugojo neperkertami kaltiniai šarvai. Peršaukdamas vėjo švilpesį, Minvydas iš visų jėgų suriko:
– Laikykis, svaini! – ir su baisia jėga nublokšdamas į šalį jį vis neryžtingiau puolančius, jau išsikvėpusius du ar tris vokiečius, metėsi skersai laivo Vaigintui į pagalbą. Tačiau tuo metu kažkuris iš besikaunančių vyrų, nežinia saviškis ar vokietis, neatsargiu kalavijo mostu nukirto keliančią priekinės burės virvę. Didžiulė būrė slysdama užkrito ant Minvydo, vos jo nepargriaudama, išlupo iš rankų kalaviją, o jo geležtę suvystė lyg kūdikį. Minvydas akimoju suprato, kad kol jis mėgins išlaisvinti kalaviją iš virvių raizgalynės ir storo burės audeklo, Galmantas gyvas, ar su riterio kalaviju perverta krūtine bus stumte nustumtas už borto į aukštas putojančia marių bangas. Dar ir pats gerai nesuprasdamas kodėl tai daro, jis puolė prie burės stiebo, apglėbė jį galingomis rankomis. Kelis kart iš visų jėgų pastūmė jį pirmyn atgal ir pajutęs, kad stiebas lyg pasiduoda, kriokdamas nuo nežmoniškų pastangų, išlupo jį iš metalinio tvirtinimo stovo. Keliolikos sieksnių aukščio stiebą suspaudęs geležiniame glėbyje pridususiu balsu suriko:
– Griūkite visi!
Tas šūktelėjimas buvo toks garsus ir įsakmus, kad visi, kurie nuo mažens diena iš dienos buvo pratę girdėti žemaitišką šneką, net nežinodami kodėl tai daro, kaip pakirsti krito ant laivo dugno toje vietoje, kur tuo metu buvo. Tuo tarpu vokiečiai, nesuprasdami kas dedasi, liko stovėti. Minvydas negelsdamas nė akimirkos ėmė į kairę ir į dešinę švytuoti ilgu, paprastam žmogui nepakeliamai sunkiu stiebu, kurs su šiurpia jėga smogė įstovinčių piligrimų kojas, lyg patręšusius šakalius laužydamas blauzdikaulius, ir griovė juo ant laivo dugno. Gi tie, kurie stovėjo arčiau laivo borto, buvo blokšte nublokšti žemyn, į marias. Pargriautieji dar mėgino stotis ant nepaklusnių sužalotų kojų, bet tuoj pat baisiai aimanuodami vėl griuvo ant laivo dugno. Tasai riteris, likęs stovėti priešais labai nelauktai parpuolusį Vaigintą, nesuprato, kodėl taip atkakliai jam priešinęsis pagonis staiga nei iš šio, nei iš to lyg pakirstas griuvo jam po kojų. Tačiau paskutinę akimirką riteris pamatė kažkokį į jį artėjantį boluojantį stulpą ir neįtikėtinai vikriai, tartum jo globėjas šventasis Pranciškus jį būtų stipriai timptelėjęs už rankos, persivertė kūliu per baisiu įnagiu virtusį laivo stiebą. Tarp vokiečių tik jis ir dar pora jūreivių, kuriuos apsaugojo akmensvaidės stovas, išvengė sužalojimų. Tačiau per tas keliolika akimirkų aršių grumtynių baigtis buvo nulemta. Žemaičiai jau be jokio pasipriešinimo paėmė į nelaisvę trylika kryžeivių kartu su jų vadu riteriu Gervinu. Tačiau džiaugtis laimėjimu nebuvo kada – net iki čia, iki Kuršmarių vidurio, žemiačių jūreivių ausis pasiekė nuo Memelburgo pilies atsklindantys įnirtingo mūšio garsai. Vokiečių belaisvius paskubomis persodinę į kurėnus, Minvydas su savo svainiu ir dar keliais jūreiviais tą labai svarbų savo laimikį – kogą su joje įrengta galinga akmenų svaidymo mašina, taip meistriškai apgręžė kranto link, tarytum tuo dideliu laivu būtų plaukiojęs daugelį metų. Tiek svainiui Vaigintui, tiek ir pačiam Minvydui tokios konstrukcijos akmenų svaidymo mašina buvo ne naujiena – tokias jie ir patys mokėjo gaminti, mokėjo jomis ir naudotis. Laikas nelaukė, reikėjo kuo greičiau kogą plukdyti Danės žiočių link…
Tuo tarpu išdidusis riteris, kurio šlovė po to, kai gyvas ir net nesužeistas gėdingai pakliuvo į pagonių nelaisvę, išblėso iki pat jo gyvenimo pabaigos. Jis ir dar keli teutonai, kurių kaulai pasirodė tokie tvirti, kad atlaikė triuškinantį laivastiebio smūgį, kurėnais buvo atplukdyti į Šventosios uostą ir ant naujai įrengtos tvirtos ąžuolinės prieplaukos išlipo savomis kojomis. Gi likusius belaisvius ant kranto teko nešte išnešti.
Jau ženkliai vėliau, po Lietuvos ir Livonijos sudarytų pusantrų metų paliaubų visis Ordino pusėje kariavę kovotojai iš Lietuvos ir Žemaitijos buvo paleisti namo. Tačiau tie keliolika kryžeivių, kuriems taip nesėkmingai ir keistai susiklostė grumtynės su žemaičių jūreiviais savo pačių laive, pasveikę ir išleisti namo, į Vokietiją vienu balsu pasakojo, kad tuo metu, kada jie jau aiškiai ėmė viršų, pagonims į pagalbą netikėtai atėjo jų karo dievas – jis buvo dvigubai aukštesnis net už aukščiausią mirtingą vyrą ir įstengė padaryti tai, kad net didžiausiam žemės galiūnui būtų ne pagal jėgas: visų akyse jis lyg jauną pušaitę išrovė jų didelio laivo stiebą, ir ėmė juo švaistytis tartum žemaičių pamėgta karo buože. Tik to pagonių dievo įsikišimas tiems prakeiktiems žemaičiams atnešė neužtarnautą pergalę…
Nuotraukoje: Romano „Sosto papėdėje“ autorius, 2010 metų Jono Marcinkevičiaus publicistinės premijos laureatas, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Rimantas Marčėnas
Ričardo Šaknio nuotr.
