2019 m. liepos 16 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Profesionalus istorikas, beletristas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas apdovanotas literatūrine premija

Ingrida Kalnietė

premija__II.JPGLietuvos rašytojų sąjungos klubo salėje Vilniuje iškilmingoje ir šventiškoje aplinkoje už istorinį romaną „Sosto papėdėje“ Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija buvo apdovanotas profesionalus istorikas, beletristas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas.

Nors garbios Lietuvos rašytojų sąjungos komisijos sprendimu naujasis šios premijos laureatas buvo išrinktas jau prieš trejetą savaičių, tačiau oficialus  paskelbimas ir apdovanojimas buvo maksimaliai priartintas prie Jono Marcinkevičiaus jubiliejinės datos. Šiam iškiliam lietuvių prozininkui, griežtą, o kartais tiesiog negailestingą laiko išbandymą sėkmingai išlaikiusių kūrinių autoriui gruodžio 26 d. sukanka 110 metų.

Vakaras, į kurį gausiai susirinko literatūros mylėtojai vilniečiai ir gražus būrys radviliškiečių, kurie, galima sakyti, ir buvo šio vakaro šeimininkai, buvo pradėtas Jono Marcinkevičiaus paminėjimu ir pagerbimu. Vakarą vedė, gražiai vienas kitą papildydami, Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė Aldona Januševičienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas. Į renginį atvyko ir nuo pradžios iki pabaigos aktyviai jame dalyvavo net keli svarbius postus užimantys Radviliškio rajono savivaldybės nariai, profesionaliai ir nuotaikingai koncertavo Radviliškio muzikos mokyklos mokytojų vokalinis ansamblis „Opus 10“.

Būtų nuodėmė nepaiminėti, kad renginyje dalyvavo ir nuoširdžiai šiltai apie savo prosenelį kalbėjo du J. Marcinkevičiaus proanūkiai. Aktorė Gražina Urbonaitė, kaip visada jautriai ir įtaigiai paskaitė (jeigu mintinai išraiškingai sakomą tekstą galima vadinti skaitymu) ištrauką iš J. Marcinkevičiaus romano „Kražių skerdynės“.

Po to  istorikas dr. Bernaras Ivanovas ir, galima sakyti, istoriosofiškai giliai ir , tuo pat metu, ne profesionalams suprantamai pakalbėjo apie meninio žodžio reikšmę ir svarbą, nušviečiant svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir beletristikos ryšį su istorikų moksliniais darbais.

Mokslininkas ypač akcentavo, kad beletristas turi didesnę laisvę ir palankesnes galimybes atskleisti praeities istorinių asmenybių prieštaringas psichologines dramas, kai kurių tautai ir valstybei itin svarbių įvykių gimimo dvasines aplinkybes. Jaunasis tyrinėtojas atkreipė klausytojų dėmesį, kad profesionalus istorikas R. Marčėnas neleidžia sau nukrypti nuo tvirtai dokumentuotų istorinių tiesų, atsispindėjusių svariausiose istorikų monografijose. Tačiau kurdamas romano personažus, ten, kur istorijos mokslas tyli, jis, nenusižengdamas istorinės raidos logikos dėsniams ir vaizduojamojo laikmečio dvasiai, leidžia sau fantazuoti, maksimaliai įtaigiai skverbdamasis į XIII a. vidurio Lietuvos istorinių veikėjų, tarkim karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Treniotos, Daumanto ir kt. ne tik politinius poelgių motyvus, jų psichologiją. Šiaip ar taip nuo vienokių ar kitokių jų sprendimų neretai priklausė valstybės raida.

B. Ivanovas išskirtinį dėmesį atkreipė į tai, kad R. Marčėnas tiek šiame, tiek ankstesniame savo romane „Karūnos spindesio apakinti“ išryškina ir išaukština didžiųjų to meto Lietuvos politikų žmonų vaidmenį ne tik asmeniniame tų iškiliųjų vyrų gyvenime, bet ir įtakojant vienokius ar kitokius visai valstybės raidai svarbius jų mylimųjų sprendimus. Visų pirma tai pasakytina apie karalienę Mortą, o taip pat ir autoriaus vaizduotėje gimusias veikėjas - karvedžio Almino žmoną Ausmą ir kunigaikščio Daumanto žmoną Daugvilę.

Kalbėtojas pažymėjo, kad romane veikia ne tik karaliai ir kunigaikščiai, bet ir paprasti žmonės – amatininkai, jūreiviai, žemdirbiai, žyniai. Antai autoriaus valia vienu svarbiausių romano personažu tampa jūreivis Minvydas, kurio dramatiškoje ir didžiavyriškoje lemtyje atsispindi nelengvas to meto Lietuvos liaudies žmonių gyvenimas. Pasak istoriko, ir kai kurie kiti įvairioms socialinėms grupėms priskirtini romano personažai įstringa skaitytojų atmintin ir širdin, nes jie pavaizduoti ne tik su akivaizdžia simpatija, bet ir su giliu to meto socialinių, politinių, religinių realijų išmanymu.

Marcenas_II.jpgPro istoriko B. Ivanovo akis nepraslydo ir toks įdomus faktas, kad Lietuvos rašytojų Ir žurnalistų sąjungų narys Rimantas Marčėnas neskuba pasmerkti kunigaikštį Daumantą, į kurį mokslininkų darbuose, o taip ir tautos istorinėje atmintyje dėl visiems žinomų priežasčių žvelgiama vienareikšmiškai negatyviai. Romano autorius stengiasi įsiskverbti į psichologinius šiurpaus Daumanto poelgio motyvus, pasitelkdamas ne tik mokslines monografijas, bet stengiasi visų pirma sau, taip pat ir skaitytojui padėti suprasti, koks vaidmuo šiame kruviname sąmoksle tenka ne tik kunigaikščiui Treniotai, bet ir istorikų nenuneigtam faktui, kad Mindaugas laisva jos valia ar prievarta savo pilyje sulaikė minėto karvedžio žmoną, Mortos seserį.

Aktorių įtaigiai skaitomos Jono Marcinkevičiaus ir Rimanto Marčėno romanų ištraukos, kurių pauzėse gražiai skambėjo radviliškiečių moterų ansamblio profesionaliai atliekamos lietuvių liaudies dainos, Rašytojų klubo salėje sukūrė dvasingą pakylėtą nuotaiką. Renginio dalyviai buvo nukeliami tai į dramatiškus XIX a. pabaigos Kražių įvykius, tai į ne mažiau sudėtingą ir visai tolimesnei Lietuvos valstybės raidai lemtingą mindauginę epochą. (Ištrauka iš R.Marčėno romano "Sosto papėdėje" skaitykite mūsų tinklalapio "Kūrybos artelėje).

Nuotraukose:(viršuje) Rašytojas ir žurnalistas, istorikas Rimantas Marčėnas po apdovanojimo Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos klube; (apačioje) J.Marcinkevičiaus literatūrinės premijos laureatas R.Marčėnas susitikime su kolegomis, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariais.

                                                                                                                          Ričardo Šaknio nuotr.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)