Lietuvos rašytojų sąjungos klubo salėje Vilniuje iškilmingoje ir šventiškoje aplinkoje už istorinį romaną „Sosto papėdėje“ Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija buvo apdovanotas profesionalus istorikas, beletristas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas.
Nors garbios Lietuvos rašytojų sąjungos komisijos sprendimu naujasis šios premijos laureatas buvo išrinktas jau prieš trejetą savaičių, tačiau oficialus paskelbimas ir apdovanojimas buvo maksimaliai priartintas prie Jono Marcinkevičiaus jubiliejinės datos. Šiam iškiliam lietuvių prozininkui, griežtą, o kartais tiesiog negailestingą laiko išbandymą sėkmingai išlaikiusių kūrinių autoriui gruodžio 26 d. sukanka 110 metų.
Vakaras, į kurį gausiai susirinko literatūros mylėtojai vilniečiai ir gražus būrys radviliškiečių, kurie, galima sakyti, ir buvo šio vakaro šeimininkai, buvo pradėtas Jono Marcinkevičiaus paminėjimu ir pagerbimu. Vakarą vedė, gražiai vienas kitą papildydami, Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė Aldona Januševičienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas. Į renginį atvyko ir nuo pradžios iki pabaigos aktyviai jame dalyvavo net keli svarbius postus užimantys Radviliškio rajono savivaldybės nariai, profesionaliai ir nuotaikingai koncertavo Radviliškio muzikos mokyklos mokytojų vokalinis ansamblis „Opus 10“.
Būtų nuodėmė nepaiminėti, kad renginyje dalyvavo ir nuoširdžiai šiltai apie savo prosenelį kalbėjo du J. Marcinkevičiaus proanūkiai. Aktorė Gražina Urbonaitė, kaip visada jautriai ir įtaigiai paskaitė (jeigu mintinai išraiškingai sakomą tekstą galima vadinti skaitymu) ištrauką iš J. Marcinkevičiaus romano „Kražių skerdynės“.
Po to istorikas dr. Bernaras Ivanovas ir, galima sakyti, istoriosofiškai giliai ir , tuo pat metu, ne profesionalams suprantamai pakalbėjo apie meninio žodžio reikšmę ir svarbą, nušviečiant svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir beletristikos ryšį su istorikų moksliniais darbais.
Mokslininkas ypač akcentavo, kad beletristas turi didesnę laisvę ir palankesnes galimybes atskleisti praeities istorinių asmenybių prieštaringas psichologines dramas, kai kurių tautai ir valstybei itin svarbių įvykių gimimo dvasines aplinkybes. Jaunasis tyrinėtojas atkreipė klausytojų dėmesį, kad profesionalus istorikas R. Marčėnas neleidžia sau nukrypti nuo tvirtai dokumentuotų istorinių tiesų, atsispindėjusių svariausiose istorikų monografijose. Tačiau kurdamas romano personažus, ten, kur istorijos mokslas tyli, jis, nenusižengdamas istorinės raidos logikos dėsniams ir vaizduojamojo laikmečio dvasiai, leidžia sau fantazuoti, maksimaliai įtaigiai skverbdamasis į XIII a. vidurio Lietuvos istorinių veikėjų, tarkim karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Treniotos, Daumanto ir kt. ne tik politinius poelgių motyvus, jų psichologiją. Šiaip ar taip nuo vienokių ar kitokių jų sprendimų neretai priklausė valstybės raida.
B. Ivanovas išskirtinį dėmesį atkreipė į tai, kad R. Marčėnas tiek šiame, tiek ankstesniame savo romane „Karūnos spindesio apakinti“ išryškina ir išaukština didžiųjų to meto Lietuvos politikų žmonų vaidmenį ne tik asmeniniame tų iškiliųjų vyrų gyvenime, bet ir įtakojant vienokius ar kitokius visai valstybės raidai svarbius jų mylimųjų sprendimus. Visų pirma tai pasakytina apie karalienę Mortą, o taip pat ir autoriaus vaizduotėje gimusias veikėjas – karvedžio Almino žmoną Ausmą ir kunigaikščio Daumanto žmoną Daugvilę.
Kalbėtojas pažymėjo, kad romane veikia ne tik karaliai ir kunigaikščiai, bet ir paprasti žmonės – amatininkai, jūreiviai, žemdirbiai, žyniai. Antai autoriaus valia vienu svarbiausių romano personažu tampa jūreivis Minvydas, kurio dramatiškoje ir didžiavyriškoje lemtyje atsispindi nelengvas to meto Lietuvos liaudies žmonių gyvenimas. Pasak istoriko, ir kai kurie kiti įvairioms socialinėms grupėms priskirtini romano personažai įstringa skaitytojų atmintin ir širdin, nes jie pavaizduoti ne tik su akivaizdžia simpatija, bet ir su giliu to meto socialinių, politinių, religinių realijų išmanymu.
Pro istoriko B. Ivanovo akis nepraslydo ir toks įdomus faktas, kad Lietuvos rašytojų Ir žurnalistų sąjungų narys Rimantas Marčėnas neskuba pasmerkti kunigaikštį Daumantą, į kurį mokslininkų darbuose, o taip ir tautos istorinėje atmintyje dėl visiems žinomų priežasčių žvelgiama vienareikšmiškai negatyviai. Romano autorius stengiasi įsiskverbti į psichologinius šiurpaus Daumanto poelgio motyvus, pasitelkdamas ne tik mokslines monografijas, bet stengiasi visų pirma sau, taip pat ir skaitytojui padėti suprasti, koks vaidmuo šiame kruviname sąmoksle tenka ne tik kunigaikščiui Treniotai, bet ir istorikų nenuneigtam faktui, kad Mindaugas laisva jos valia ar prievarta savo pilyje sulaikė minėto karvedžio žmoną, Mortos seserį.
Aktorių įtaigiai skaitomos Jono Marcinkevičiaus ir Rimanto Marčėno romanų ištraukos, kurių pauzėse gražiai skambėjo radviliškiečių moterų ansamblio profesionaliai atliekamos lietuvių liaudies dainos, Rašytojų klubo salėje sukūrė dvasingą pakylėtą nuotaiką. Renginio dalyviai buvo nukeliami tai į dramatiškus XIX a. pabaigos Kražių įvykius, tai į ne mažiau sudėtingą ir visai tolimesnei Lietuvos valstybės raidai lemtingą mindauginę epochą. (Ištrauka iš R.Marčėno romano „Sosto papėdėje” skaitykite mūsų tinklalapio „Kūrybos artelėje).
Nuotraukose:(viršuje) Rašytojas ir žurnalistas, istorikas Rimantas Marčėnas po apdovanojimo Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos klube; (apačioje) J.Marcinkevičiaus literatūrinės premijos laureatas R.Marčėnas susitikime su kolegomis, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus nariais.
Ričardo Šaknio nuotr.
