2019 m. liepos 16 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Su vergo ženklu, nes dar nesame nei atvira, nei pilietinė, nei tolerantiška visuomenė

Birutė GARBARAVIČIENĖ, žurnalo "IQ" redaktorė

Garb._II.JPGPastaruoju metu pavarčius spaudos puslapius ir pasiklausius viešų diskusijų labai dažnai ima atrodyti, kad bandymai diagnozuoti mūsų visuomenės ydas atveda prie kraštutinumų.

Kad ir kaip stengiamės nesame nei atvira, nei pilietinė, nei tolerantiška visuomenė. Šio teiginio įrodinėti beveik ir nereikia, nes tai akivaizdžiai matosi kasdienio gyvenimo paviršiuje.

Neseniai žurnale IQ paskelbtas Tomo Venclovos tekstas „Aš dūstu“ ir po to užvirusi diskusija paliudijo, kad galime džiaugtis žodžio laisve, bet ne tolerancija. Paradoksalu, pernai Metų tolerancijos žmogaus nominaciją pelnęs rašytojas šiuo tekstu išjudino tikrą prietarų liūną ir atskleidė mūsų tolerancijos lygį, taip pat esminius pokolonijinio žmogaus identiteto bruožus – narcisizmą ir agresiją. T. Venclova kiek ironizuodamas teigė, kad „tikras lietuvis“ yra tas kuris nemėgsta rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių. Deja, kad ir kaip piktintųsi oponentai, labai dažnai taip ir yra. Aštrus visuomenės kritikas, rašytojas Ričardas Gavelis jau seniai buvo pastebėjęs, kad lietuviai tiesą apie save priima kaip asmeninį įžeidimą, apanka iš pykčio ir nieko objektyviai vertinti nenori.

Būtų galima dar pridurti, kad dar sunkiau priimami ar bent jau suprantami kiti ir kitokie, nors noras pasipuikuoti, kaip greitai mes rytietiškus vergo apdarus pakeitėm europietiškom madom ir elgsena, yra tiesiog karštas.

Statistika šokiruojančiai byloja, kad kas ketvirtas lietuvis nenorėtų gyventi, pavyzdžiui, šalia žydo, nors jų tokiam kiekiui Lietuvoje nė su žiburiu nesurastum. Niekur kitur Europoje tokio gėdingo „procento“ nėra.

Etninių tyrimų instituto direktorė Vida Beresnevičiūtė žurnalo "IQ" lapkričio numeryje paliudijo, kad mūsų visuomenės netolerancija tam tikroms visuomenėms grupėms nė kiek nėra sumažėjusi, o žiniasklaida netgi savaip provokuoja ksenofobiją. Išties, kai paminimi kai kurie žodžiai, kaip antai „žydas“, pasipila antisemitiški išpuoliai internetinės erdvės komentaruose, kurių nesustabdo nei portalų išsikelti žaibolaidžiai, nei veikiančio teisinio mechanizmo neturinčios žiniasklaidos etikos ir savireguliacijos taisyklės. Visa tai žinoma, bet niekas nesikeičia: žodžio laisvė be atsakomybės stuburo kol kas tėra ne nuomonių įvairovės stimulas, o šmeižto, plūdimosi ir psichologinės visuomenės nesveikatos atspindys.

Dar 1953 metais Vytautas Kavolis apie „netolerancijos vertybes“ rašė, kad tokių vertybių išdidus savininkas rūpinasi ne savo gyvenimu, bet reikalauja iš kito, kad jis pagal jas gyventų: „ Jis save priskiria kitų sargu ir, budėdamas, kad kiti gyventų pagal jo vertybes, nebeturi laiko, nei nemato ypatingo reikalo - pats pagal savo vertybes gyventi. Kitą ganydamas, jis mano ir taip daug gero padarysiąs.“

O kiek šiandien turime tokių „ganytojų“! Vien ko verti neliečiamybę išsaugoję Seimo nariai K.Uoka ir P. Gražulis. Ir koks aršus konservatoriškų vertybių sergėtojas tapo tautininkas G.Songaila. Kaip etikos vertybes sergsti pamokslus iš tribūnų rėžiantys kai kurie kiti patys etikos nepaisantys parlamentarai turėjome progos ne kartą įsitikinti.

Ir vis dėlto ne žiniasklaida provokuoja ksenofobiją. Ji tik suaktyvina virusą, kuriuo serga mūsų visuomenė, tarp jų ir pati žiniasklaida. Daugelis jau pamiršo arba nenori prisiminti gėdingo išpuolio viename ksenofobija ir homofobija sergančiame dienraštyje. O juk tada su šia liga neišdrįso susigrumti beveik nė vienas apie vertybes postringaujantis valdžiažmogis, kukliai muistėsi ir žiniasklaidos etikos sargai. Tik pavieniai piliečiai sąžiningai gelbėjo mūsų pačių reputaciją, nepaisant to, kad dėl to buvo apšmeižti, apjuodinti, sukarikatūrinti ir aplipinti įvairiomis etiketėmis.

1976 m. T.Venclova straipsnyje „Žydai ir lietuviai“ deklaravo, kad mus, lietuvius, liečia kiekvienas antisemitinis išpuolis, o 1989 m. Aleksandras Štromas jau žydų vardu sakė, kad privalom visiems laikams suprasti, kad tautų, su kuriomis gyvename praradimai ir pralaimėjimai yra taip pat ir mūsų pačių, žydų. Kiek nuo to laiko pasistūmėjome tokio suvokimo kryptimi? Kaip rodo, žiniasklaidos „išprovokuotos“ reakcijos ir statistika – labai nedaug, nes vis norime būti labiau lietuviai nei kiti bendrapiliečiai. Negi laisvės dvidešimtmetis neišmokė ja džiaugiantis suvokti ir savąją atsakomybę?

Turbūt koks nors jautrus mūsų tautinio mentaliteto diagnostikas pasakytų, kad dar neišsivadavome iš pokolonijinio būvio ir po europietiškomis šukuosenomis bei skrybėlėmis tebeslepiame vergo žymę. Žurnalas „IQ“ , Nr. 8(lapkritis) .

Nuotraukoje: Komentarų autorė, žurnalo "IQ" redaktorė  Birutė Garbaravičienė Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune sveikina su aštuoniasdešimtmečiu Lietuvos žurnalistų sąjungą

                                                                                      Alberto Švenčionio nuotr. 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)