„…Jaunieji, į gatvę, Į laisvę alėjų…“ – kažkada karštai agitavo K. Binkis. Nūnai derėtų poetą perfrazuoti – jauni, kūrybingi ir ambicingi ne gatvėje, o „laisvėje teatrų“, konkrečiai Kauno dramos valstybiniame teatre. Dar nespėjom nusibraukti A.Jankevičiaus akmenų pelenus, o čia pat juos žarsto kito jauno režisieriaus Artūro Areimos „Šmėklos“… Ir žarsto su užmoju, drąsiai, nebodamas ilgiausio klasiko veikalo įvairiausių pastatymų sąrašo ir daugelį prislegiančio autoriteto svorio.
Iš tiesų, Henriko Ibseno „Šmėklos“, pradėjusios antrą šimtmetį, iki šiol neprarado aktualumo ir socialinio užtaiso. Galima būtų svarstyti, kodėl. Iki šiol neišsivaduota iš veidmainiškos, fariziejiškos sampratos? Iki šiol bet kurioje visuomenėje po respektabilumo ir padorumo kaukėmis slepiamos niekšybės, nuodėmės ir dvasios menkystė? Kaip bebūtų, H.Ibseno veikalas ir šiandien skaudus, jaudinantis personažų likimais ir bandymu pasipriešinti sustabarėjusioms dogmoms ir pseudomoralei.
Visa tai gražu ir pamokoma, tačiau nepakanka, norint sukurti įsimenantį scenos reginį, ypač mūsų dienų žiūrovui, išpaikintam mizansceninių masturbacijų ir falinių apologijų. Postmodernas, it pavėlavusi pokylin klipata, šlubčioja kai kuriose teatrų scenose, ir jo dėka bet kokios vertybės suplakamos į jovalą, ir dažniausiai nukenčia seniai šį pasaulį palikę klasikai.
Artūras Areima, pasirinko „Šmėklas“ ne dėl tokių nuseilėtų postmoderno eksperimentų. Jau režisuodamas A.Strindbergo „Freken Juliją“ Vilniaus mažajame teatre, jis pasirodė kaip giliai mąstantis, sugebantis apibendrinti. A.Areimą domina iškilūs kūriniai, narpliojantys sudėtingus visuomenės ir individo santykius, psichoanalizės gelmes, sankirtas su vyraujančia morale (dogmomis). Režisierius – filosofas ir H. Ibseno „Šmėklų“ ėmėsi, manau, kaip natūralios savo ieškojimų (o gal ir įprasminimo) tąsos.
Scenografė ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, režisieriaus bendramintė, atsisakė bet kokių detalių, dažnai režisuojančių žygeivių spektakliuose tampančių abstrakcijomis, už kurių bandoma slėpti banalybę ir pigumą. Jokio daiktiškumo ir butaforijos. Scenoje vyraujantis akcentas – ilgas minkštasuolis, universalus baldas, nebylus Alvingų šeimos kruopščiai slėptos dramos liudininkas, kuris pagal poreikius tampa prabangaus salono dalimi, svečių pagerbimo atributu ar užstale. Trumpam ar ilgesniam laikui įsitaisę minkštasuoly, savo tiesas dėsto personažai, o kai kurie vykusiai panaudoja baldą ekvilibristikai (Osvaldas) ar geidulingom pozom pademonstruoti (Helena ir Regina). Kostiumai savo stiliumi, man regis, nūdieniški ir mažai ką teturi bendro su H.Ibseno epocha. Ir gerai, kad mažai teturi. Teko matyti „Šmėklas“ su vienu metu tradicija tapusia, pavyzdžiui, Reginos apranga. Ši personažė dažniausiai plaikstydavosi scenoje ryškiai raudona suknele, akivaizdžiai (betgi ir primityviai) simbolizuojančia jos aistringumą ir erotomaniją.
Tokių ir panašių riktų pastatyme sėkmingai išvengta. Režsierius visą dėmesį sutelkia personažų santykių analizei, palaipsniui augindamas įtampą ir atskleisdamas tiesą, skaudžią, tragišką, sukrečiančią. A. Areimos sumanymas parodyti bendruomenės išsigimimą per šeimos dramą, apibendrintai ir įtaigiai atskleisti veidmainystės ir apsimestinio moralumo pražūtingą poveikį yra itin aktualus. Tačiau tai pakylėti į nūdienį sampratos lygmenį, sušiuolaikinti tikrąja prasme įmanoma tik darniai kuriant visai kūrybinei grupei. Visų pirma – aktorių ansambliui.
Ir belieka sveikinti ir džiaugtis tuo matytu ir pajaustu aukšto lygio meistriškumu, kurį parodė aktoriai. Ypatingo dramatizmo prisodrintos scenos, kuriose aiškėja šiurpi tiesa, tiesa apie sutuoktinių Alvingų santykius, apie baisią dramą, kurią pergyveno fru Helena Alving.
Pagrindinę personažę Heleną Alving suvaidino… ne, netinka šis banalus žodelis. Nes Aurelija Tamulytė nesuvaidino. Ji išgyveno, išjautė, iškentėjo savo herojės gyvenimą, ji taip meistriškai atskleidė Helenos neviltį, skausmą dėl sūnaus likimo, taip santūriai, bet su didžiule vidine jėga ir tragizmu pasirodė finalinėje scenoje, taip sukrečiančiai ir atvirai atvėrė Moters-Motinos, kenčiančios, klystančios, mylinčios ir atleidžiančios sielos gelmes, kad privertė pergyventi jau seniai pamirštą ir nūnai nebemadingą katarsį.
Aurelija Tamulytė – itin aukšto lygio meistriškumo ir brandaus talento aktorė, be to, ji drąsiai laužo sustabarėjusius kanonus ir pateikia netradicišką traktuotę. Visų pirma, ji nebijo skaudžios tiesos apie savo heroję. Kokia ji skirtinga scenose su pastoriumi Mandersu (Dainius Svobonas), sūnumi Osvaldu (Tomas Rinkūnas), Regina (Toma Vaškevičiūtė) ir Engstranu (Sigitas Šidlauskas). Kaip vien šypsniu, vogčiomis nubraukiama ašara, rankos mostu, žingsneliu galima pasakyti daug daugiau, nei ištisu monologu.
Lygiaverčiu, tiesiog virtuozišku partneriu A. Tamulytei tampa D. Svobonas. Juk pjesėje Helenos ir pastoriaus Manderso siužetinė ir psichologinė linija – bene pagrindinė. Kuo silpnesnis pastorius (aktorine prasme, arba režisūros įnoriu), tuo sunkiau pagrindinio vaidmens atlikėjai. Šįkart abu vienas kitą papildo, padeda atskleisti slapčiausias savo sielų kerteles ir paslaptis.
Dainiaus Svobono Mandersas – neabejotina aktoriaus sėkmė, jam pavyko išvengti tam tikro pavojaus įsijausti į savo amplua ir surasti netikėtų ir įsimintinų bruožų savo herojui. Kas tas pastorius? Kada jis nuoširdus ir garbingas? O gal jis paprastas veidmainis, kažkada atstūmęs Helenos meilę ir neva padorumo ir moralumo vardan įkalbėjęs ją grįžti pas vyrą, plevėsą ir tauškalių? Ar tikrai jis tiki statomos prieglaudos prasmingumu, ar tai tik duoklė išbujojusiam savęs raminimo būdui, kuomet turtingieji ir respektabilūs taip atperka savo kaltes ir nuodėmes? Finale prieglaudos degėsiuose šliaužiojantis pastorius sukelia gailestį, tačiau netrukus tampa apgailėtinu, pasidavęs Engstrano šantažiukui. D.Svobonas, meistriškai varijuodamas pastoriaus vidinių prieštarų vingius, sukuria itin gyvybingą, nūdienišką personažą, tokį šiuolaikinių išoriškai padorių, o viduje pradvisusių visuomenės šulų, aptarnaujantį veikėją.
Man įsiminė ne tik paskutinė sukrečianti spektaklio scena, kuomet Helena, gelbėdama sūnų nuo visiškos beprotystės, sugirdo jam nuodus (veikale klasikas akivaizdžiai dvejoja), bet ir prieglaudos gaisro scena. H. Ibsenas realistiškai ir gan nuobodžiai raito neva įtampą keliančius šūksnius, visų personažų nuoširdžias (?) pastangas gesinti liepsnas, netgi Osvaldas, nepaisydamas temstančio proto, žarsto nuodėgulius. Kūrybinė grupė atsisakė tokios traktuotės ir taip tik laimėjo.
„Kaip gražiai dega…“ – kažkokiu netgi svajingu balsu atitaria A. Tamulytės Helena ir pajunti, kad galų gale įvyksta ilgai lauktas sielos apsivalymas, šmėklos traukiasi ir būtent tada visą mūsų dėmesį prikausto pati dramatiškiausia motinos ir beprotybėn grimztančio sūnaus paskutinė scena…
Tomas Rinkūnas, jaunasis Osvaldas Alvingas, fru Helenos sūnus – dar viena spektaklio sėkmė. Puikiai jaučiantis situaciją, nervingas, mylintis motiną ir su pasibaisėjimu
laukiantis likimo smūgio, pakeisiančio visą gyvenimą. T.Rinkūnas taip pat suranda savo herojui skirtingų įsimenančių bruožų. Kiek nustebino nuo pat pirmosios scenos jaunojo herojaus demonstruojama nepakanta pastoriui Mandersui, jų ginčas apie moralines vertybes ir šeimą pasibaigia gan drastiškai, pastorius netgi užpuolamas, tačiau toks sumanymas pateisinamas – vis dažniau pasikartojantys tokie priepuoliai dramatizuoja veiksmą, atmosfera kaista ir, regis, tikrai atgyja praeities nuodėmių ir kalčių šmėklos, siaučiančios scenose su Regina Engstran. T. Rinkūnui tenka nelengva viso spektaklio dalis – jis turi pakankamai tiksliai vystyti sudėtingą savo ir motinos liniją, nesubanalinti santykių su Regina, galų gale atskleisti artėjantį pamišimą. Tai aktoriui pavyko.
Toma Vaškevičiūtė, vaidinanti Reginą, tampa Alvingų namų įkaite, pradžioje nežinančia visos tiesos nei apie save, nei apie Alvingus. Jos nesutramdomas noras bet kokiais būdais išsiveržti iš šios aplinkos, būti ne tarnaite, pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir mylėti įtikina. Išradinga traktuotė scenoje su pastoriumi Mandersu, kurioje Regina viliūgė bando pastoriaus dorovingumą, kiek tradiciški ir sakyčiau, ne itin originalūs santykiavimai su Osvaldu… Tačiau tose scenose išlaikomas saikas, šiaip, atrodo, Reginos traktuotė balansuoja ant erotikos ribos ir T. Vaškevičiūtei tenka ieškoti atsvaros. Štai scenoje, kuomet paaiškėja tiesa apie tikrą jos tėvą, tuo pačiu ir tai kad Osvaldas – jos brolis, tasai jos be žodžių isteriškas ėjimas ratu iškalbingesnis, nei koks nors monologas. Originaliai vedama ir jos bei menamo tėvo Engstrano siužetinė linija. Išties nuo pradžios pradedi abejoti tokio tėvo padorumu, juolab kad šis apsimetėlis šventakupris išties yra daug klastingesnis ir pavojingesnis, nei pastorius. Sigito Šidlausko Engstranas klasikinio veidmainio tipas, nuolat pamaldžiai pamokslaudamas, iš tiesų yra be galo suktas ir nedoras. S. Šidlausko herojus, nerangiai mindžikiuodamas raiša koja (nutrenktas nuo laiptų įkaušusių jūreivių, kuriems bandė pamokslauti ir atvesti į doros kelią), miksėdamas ir rausdamas, mezga savo vortinklį. Nei kiek neabejoji, kad gaisras prieglaudoje – jo darbas, ypač po įtikinamos scenos, metant kaltę šoko ištiktam pastoriui…
Baigiant akmenėlis. Tokia spektaklio „programėlė“ – popieriaus skiautė sunkiai įskaitomu šriftu – akivaizdi nepagarba ir kūrėjams, ir žiūrovams. Jos skurdumas ir kuklumas nepateisinamas jokiais išvedžiojimais.
O šiaip spektaklio kūrėjams pakako drąsos šiek tiek patrumpinti klasiko H. Ibseno vešliąsias žandenas, pateikiant įdomią ir nūdieniškai skambančią „Šmėklų“ traktuotę. Tarp visų minėtų ir nepaminėtų atradimų itin aktualiai nuskambėjo A. Tamulytės herojės žodžiai: „…Visame krašte pilna šmėklų. Rodos, jų taip daug, kaip smėlio. Ir todėl mes taip bijome šviesos…“
Ar tikrai bijome?..
Nuotraukoje: Recenzijos autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus
