2019 m. lapkričio 16 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gruodžio mozaika. Žiema leidžia pamąstyti

Alma Karosaitė, rašytoja

Alma_II.jpgŠį baltąjį sezoną reikėtų priimti šaltais nervais, nesivaikant prognozių ir nematuojant barsuko taukų, nes, anot humoro jausmą turinčių sinoptikų, tikrą tiesą apie žiemą pasakysime pavasarį. O kol kas smagu, kad  sniege pilna pėdų pėdelių. Kas leidosi į miškus, žino, kaip susipynę jų raštai.

Žmonės savo pėdsakų palieka vis mažiau. Mieste pėdos neatpažįstamai susilieja, ar pulkas piliečių eitų į pilį, ar į darbo biržą. Bet va sniegas galėtų pagaliau išduoti tepliotojus. Kaipgi šie nepalikdami pėdų gali priartėti prie sienos kaip prie kokio molberto?

Pilna paveikslų su Solomon, o kas jis per vienas, niekas lig šiol neatspėjo. Dienos šviesoje atrodo, kad kas nors vis tiek turėjo užtikti tą nevidoną. Gal tai žmogus hiperbolė su keturiasdešimt paskutinio numerio batais? Juk jo kūriniai tokie gigantiški, ištisos freskos. Girdėjau tokią metaforą, kad tai devyngalvis, bet nė viena galva dar nenukirsta. Ir policijos darbuotojai sako, kad Solomonas – tai žmonių grupė. O grupių, brigadų mes iš tolo bijome.

 Žiema užsninga šiukšles gražiausiuose gamtos kampeliuose ir jos su žibutėmis prisikels pavasarį. Mieste žiema natūraliai tik ateina, o išeiti jai reikia komunalininkų pagalbos. Purvina ir nebe labai išvaizdi, ji paprastai sumetama į krūvas. Laimingas atvejis, jei tos krūvos išvežamos anksčiau, nei virsta juodomis dulkėmis. Žiemai pas mus neleista užsibūti ilgiau nei iki Tarptautinės moters dienos, dėl kurios šventimo vieningos nuomonės, matyt, niekada nebeturėsime.

Pagrindinis žiemos leidinys, tikras bestseleris – kalendorius. Kai kurie leidėjai jį jau turi gatavą per liepos karščius. Ko čia tik nėra. Visi metai į priekį su gražuolėmis ir katėmis, su sportininkais ir šunimis, su gėlėmis ir žvaigždėmis. Dienos ir mėnesiai kartais visai tarp kitko.

Žiemą susiskaičiuojame būsimųjų metų pinigus valstybės mastu. Piniginėje, vadinamoje biudžetu, amžinai trūksta mirtinai reikalingų milijardų. O kiek trūksta kiekvienam iš mūsų? Įsiklausykime į gudrią formuluotę: gyvena žemiau skurdo ribos. Gyvena, vadinasi, nemiršta iš bado.

Ilgais žiemos vakarais dar didesnė atrodo priklausomybė nuo alkoholio, tabako, narkotikų, serialų ir konkursų. Žiema leidžia pamąstyti apie vilną ir vilnones kojines, tikrą gerai išdirbtą kailį, geros odos batus. Ji patikrina sveikatos apsaugos sistemą, transportą.

Žiema – tikroji mano draugė. / Kai ji rami, ir man ramu. / Visas depresijas išslaugė / Ji savo sniego tyrumu. Vokiečių poetas, mąstytojas, gamtininkas Johanas Volfgangas Gėtė sakė, kad gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės.

Man jau dabar rodosi, kad aš stoviu prie kalėdinės eglutės ir lenkiuosi dviem seneliams – laplandui ir lietuviui, Nežinau, ką sakyti pirmajam, atvykusiam iš Rovaniemio miestelio, įsikūrusio Šiaurėje už poliarinio rato.

Užtat lietuviškasis Senelis Kalėda šiemet atnaujino savo kostiumą. Baltuoja putlūs jo kailiniai, šviečia trispalvės pirštinės. O lazdą reikia pamatyti patiems. Dovanų jis irgi turi, bet gal paprašys pasakyti eilėraštį. Atsarginių posmelių, kaip rodo reklama, mes dar turime.

Bet atstatyti žiemos autoritetą gali tik tobulo eiliavimo meistras, šviesios atminties poetas Henrikas Radauskas. Štai kas „Žiemos pasakoje“ pasakyta: „Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. / Žiūrėki: baltas sodas minga. / Nugrimzdo žemė praeity. / Įspėk, kas eina. Neįspėjai: / Ateina princai ir kirpėjai, / Balti karaliai ir kepėjai, / Ir šlama medžiai apsnigti.“    

                         Nuotraukoje: Publikacijos autorė, laikraščio "Šeimininkė" bendradarbė, rašytoja  Alma Karosaitė

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)