Šį baltąjį sezoną reikėtų priimti šaltais nervais, nesivaikant prognozių ir nematuojant barsuko taukų, nes, anot humoro jausmą turinčių sinoptikų, tikrą tiesą apie žiemą pasakysime pavasarį. O kol kas smagu, kad sniege pilna pėdų pėdelių. Kas leidosi į miškus, žino, kaip susipynę jų raštai.
Žmonės savo pėdsakų palieka vis mažiau. Mieste pėdos neatpažįstamai susilieja, ar pulkas piliečių eitų į pilį, ar į darbo biržą. Bet va sniegas galėtų pagaliau išduoti tepliotojus. Kaipgi šie nepalikdami pėdų gali priartėti prie sienos kaip prie kokio molberto?
Pilna paveikslų su Solomon, o kas jis per vienas, niekas lig šiol neatspėjo. Dienos šviesoje atrodo, kad kas nors vis tiek turėjo užtikti tą nevidoną. Gal tai žmogus hiperbolė su keturiasdešimt paskutinio numerio batais? Juk jo kūriniai tokie gigantiški, ištisos freskos. Girdėjau tokią metaforą, kad tai devyngalvis, bet nė viena galva dar nenukirsta. Ir policijos darbuotojai sako, kad Solomonas – tai žmonių grupė. O grupių, brigadų mes iš tolo bijome.
Žiema užsninga šiukšles gražiausiuose gamtos kampeliuose ir jos su žibutėmis prisikels pavasarį. Mieste žiema natūraliai tik ateina, o išeiti jai reikia komunalininkų pagalbos. Purvina ir nebe labai išvaizdi, ji paprastai sumetama į krūvas. Laimingas atvejis, jei tos krūvos išvežamos anksčiau, nei virsta juodomis dulkėmis. Žiemai pas mus neleista užsibūti ilgiau nei iki Tarptautinės moters dienos, dėl kurios šventimo vieningos nuomonės, matyt, niekada nebeturėsime.
Pagrindinis žiemos leidinys, tikras bestseleris – kalendorius. Kai kurie leidėjai jį jau turi gatavą per liepos karščius. Ko čia tik nėra. Visi metai į priekį su gražuolėmis ir katėmis, su sportininkais ir šunimis, su gėlėmis ir žvaigždėmis. Dienos ir mėnesiai kartais visai tarp kitko.
Žiemą susiskaičiuojame būsimųjų metų pinigus valstybės mastu. Piniginėje, vadinamoje biudžetu, amžinai trūksta mirtinai reikalingų milijardų. O kiek trūksta kiekvienam iš mūsų? Įsiklausykime į gudrią formuluotę: gyvena žemiau skurdo ribos. Gyvena, vadinasi, nemiršta iš bado.
Ilgais žiemos vakarais dar didesnė atrodo priklausomybė nuo alkoholio, tabako, narkotikų, serialų ir konkursų. Žiema leidžia pamąstyti apie vilną ir vilnones kojines, tikrą gerai išdirbtą kailį, geros odos batus. Ji patikrina sveikatos apsaugos sistemą, transportą.
Žiema – tikroji mano draugė. / Kai ji rami, ir man ramu. / Visas depresijas išslaugė / Ji savo sniego tyrumu. Vokiečių poetas, mąstytojas, gamtininkas Johanas Volfgangas Gėtė sakė, kad gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės.
Man jau dabar rodosi, kad aš stoviu prie kalėdinės eglutės ir lenkiuosi dviem seneliams – laplandui ir lietuviui, Nežinau, ką sakyti pirmajam, atvykusiam iš Rovaniemio miestelio, įsikūrusio Šiaurėje už poliarinio rato.
Užtat lietuviškasis Senelis Kalėda šiemet atnaujino savo kostiumą. Baltuoja putlūs jo kailiniai, šviečia trispalvės pirštinės. O lazdą reikia pamatyti patiems. Dovanų jis irgi turi, bet gal paprašys pasakyti eilėraštį. Atsarginių posmelių, kaip rodo reklama, mes dar turime.
Bet atstatyti žiemos autoritetą gali tik tobulo eiliavimo meistras, šviesios atminties poetas Henrikas Radauskas. Štai kas „Žiemos pasakoje“ pasakyta: „Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. / Žiūrėki: baltas sodas minga. / Nugrimzdo žemė praeity. / Įspėk, kas eina. Neįspėjai: / Ateina princai ir kirpėjai, / Balti karaliai ir kepėjai, / Ir šlama medžiai apsnigti.“
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, laikraščio „Šeimininkė” bendradarbė, rašytoja Alma Karosaitė
