Su kuo valgyta … penki pūdai žurnalistikos?

www.kaunozurnalistai.lt

AA_Virselis_II.jpgŽurnalistas Antanas Anskaitis spaudoje darbuojasi daugiau kaip 55 metus. Kūrybinį kelią pradėjo „Valstiečių laikraščio“ literatūriniu bendradarbiu, po poros metų tapo skyriaus vedėju, po to buvo laikraščio atsakingasis sekretorius.

 1970 m. paskirtas „Tarybų darbo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Šiose pareigose dirbo daugiau kaip 19 metų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu keturis mėnesius vadovavo šalies oficiozui „Valstybės žinioms“. Panaikinus šį laikraštį ir vietoj jo atkūrus „Lietuvos aidą“, jame dirbo korespondentu, išspausdino kelis šimtus įvairiausių rašinių žemės ūkio, teisiniais klausimais, rengė puslapius sodininkams, daržininkams. Laikraščiui nykstant, nuėjo dirbti į kuriamą Lietuvos savivaldybių asociacijos leidinį „Savivaldybių žinios“.

Per ilgą kūrybinį laikotarpį bendadarbiavo su keliomis dešimtimis įdomių, originaliai mąstančių žurnalistų, su keliolika dailininkų, fotomeistrų, komandiruotėse aplankė visus mūsų šalies miestus ir rajonus, surengė pokalbius, kaip pats juokauja, su septyniasdešimt septyniais ministrais, seimūnais ir kitais galiūnais, su septyniais netikrais prezidentais. Prisimena, kaip į redakcijos „Moskvičių“ sodino patį Justą Paleckį, kaip ragavo šampaną kartu su M. Šumausku, rašė straipsnius A. Barkauskui ir R. Songailai, kaip nešė rąstą su V. Astrausku, kaip paskubomis koridoriuje įrašinėjo pokalbį su A. Brazausku, kaip sulaukė lemtingos V. Landsbergio pastabos ir autografo.

Būdamas „Tarybų darbo“ ir „Valstybės žinių“ vyr. redaktoriumi, dalyvavo bemaž visuose to laikotarpio Aukščiausiosios tarybos prezidiumo ir Ministrų tarybos posėdžiuose. Klausėsi, kaip buvo tariamasi, kiek Ukrainai duoti deficitinių dobilų sėklų, kad iš ten gautų ne mažiau deficitinio marmuro, reikalingo Operos ir baleto teatro rūmams. Girdėjo ilgą, karštą statybininkų ir gamtosaugininkų ginčą dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pavojingumo ir galimos Nemuno žūties, ir kaip tas ginčas nutilo, kai konfliktuojančias puses už valdiškus pinigus nuvežė į Italiją ir ten bendrai su visais atributais išmaudė panašios elektrinės užtvankoje. Klausėsi, kaip tuometinis premjeras J. Maniušis įraudęs mokė būsimą prezidentą A. Brazauską, kodėl reikia statyti brangesnius blokinius daugiaaukščius negu pigesnius plytinius.

Dirbdamas „Lietuvos aide“, rašė apie žemės reformos vingius, nuolatinį reformos įstatymų kaitaliojimą, apie privatizaciją ir prichvatizaciją, nagrinėjo, kodėl Kauno apylinkėse į vieną žemės sklypą pretendavo net penki savininkai, ir visi įrodinėjo esą tikrieji, kaip Noreikiškėse vyko kuolų karas, kodėl G. Vagnoriaus valia Kauno miesto plotas staiga tapo didesnis už Romos su visa Vatikano valstybe plotą.

Apie šiuos ir kitus įvykius, apie įdomius susitikimus ir atsitikimus pasakojama neseniai knygynuose pasirodžiusioje Antano ANSKAIČIO prisiminimų knygoje „PENKI PŪDAI ŽURNALISTIKOS“.

 

 

Panašūs straipsniai