2019 m. spalio 14 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Juozas Kundrotas.: Veidu į šviesą, arba XXI a. vaižgantiškos deimančiukų paieškos

Vaiva LANSKORONSKYTĖ, “Nemunas”

Kundrotas_II.JPGŽurnalistą Juozą Kundrotą, 2010 metų Vaižganto premijos laureatą už dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“, didžiąją gyvenimo dalį dirbusį įvairiose redakcijose bei radijuje, galime laikyti kūrybingu šių dienų metraštininku, kuris didžiąją dalį pastangų skiria tiek nebūtin grimztančiai praeičiai išsaugoti, tiek šį bei tą veikiantiems savo amžininkams stebėti.

Jis – vienas tų, kurie randa rūpimą istorinę asmenybę, vaikšto jo ar jos keliais, ieško pėdsakų ar to paties įkvėpimo, kurio galėjo semtis aprašomasis. Į kūrybą žiūri kaip į kruopštų darbą, kurį tarsi duoklę atiduoda jį maitinančiai praeičiai, o tai, ką išsaugoja, dovanoja ateities kartoms.

J. Kundrotas gali didžiuotis gausia bibliografija. Jo paties kūryboje vyrauja atsiminimai, novelės, monografijos, romanai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika. Istorinių romanų trilogija – „Sakmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“ – už kurią gavo žurnalistikos riterio apdovanojimą, pasakoja apie tris kertinius akmenis, ant kurių laikosi mūsų tauta. Tai knygnešystė, vargo mokykla ir tikėjimas. Dar bent penkiolikoje knygų rašoma apie įvairius meno žmones, analizuojamos jų asmenybes, kūrybinis palikimas.

Kūrėjas prisipažįsta, kad nerašo tiek daug kaip anksčiau. Mano, jog su amžiumi žmogus galbūt tampa reiklesnis sau ir nori, kad kiekvienas žodis būtų svarus, turėtų aiškią prasmę. Tai galima laikyti savotišku artėjimu čechoviško idealo link, siekimu, kad žodžiui būtų ankšta, o minčiai erdvu.

J. Kundrotas pasakoja, kaip gimė viena ar kita novelė. Besidžiaugdamas ant sienos kabančiu Antano Martinaičio tapytu paveikslu, tuojau prisiminė, kaip mintyse užsimezgė novelė apie dailininką.

Ne kas kita, o būtent gyvenimo situacijos įkvėpdavo ir daugelio klasikų kūrinius. Taip pat ir J. Biliūnui – susitikimą su jo žmona atrastume naujausioje eseistikos knygoje „Kol veda viltis“. Turtingas žodynas parodo autoriaus erudiciją, literatūriški straipsnių pavadinimai išduoda emocinį jo santykį su aprašomaisiais. J. Kundrotas menininkų asmenybes vykusiai atskleidžia cituodamas jų kūrybą.

Parodęs keletą nuotraukų ant sienos, J. Kundrotas pasakė: „Čia mano altorėlis.“ Kudirka, Maironis, be abejo, Čechovas. Pastarąjį bene labiausiai vertina – tiek dėl kūrybos, tiek dėl pažiūrų. Net kelis kartus pakartojo garsiąją A. Čechovo nuostatą, kad žmogus turi būti pajėgus suvaldyti save. Tada ir pamaniau apie J. Kundroto asmenybės savotišką „čechoviškumą“, prisiminiau garsiąją rusų klasiko mintį, kad žmoguje viskas turi būti gražu.

Gebėjimas pamatyti šviesą kiekvienoje asmenybėje – esminis J. Kundroto kūrybos bruožas. Taip pat – begalinė meilė gyvenimui. „Gyvenimas – neįkainojama vertybė, svarbiausia dovana, kokią žmogus gauna užgimdamas“, – parašyta ant knygos „Kol veda viltis“ viršelio. Galvodama apie tai, prisimenu vieną autoriaus papasakotą vaikystės įvykį. Kaip įprastai, tą sekmadienį jis su savo šeima ėjo į bažnyčią. Buvo giedamos iškilmingos giesmės. Visi stovėjo. Pasirodė saulė, pro langų vitražus žmones apgaubė šviesa. Mažojo Juozo širdį užplūdo jam pačiam sunkiai suvokiamas dėkingumas ir pajautimas, kaip viskas yra gražu ir gera. Gera, kad jis sveikas, kad turi šeimą, kad jie visi kartu. Gal tokie momentai įkvepia žmogų ir kituose ieškoti to, kas gražu. Taip pat – per kitų asmenybių pažinimą auginti save. Tai atsispindi ir kūryboje, pastangose atskleisti ne savo, o kitų nuopelnus, kitų skleidžiamą šviesą. Toks vaižgantiškas deimančiukų ieškojimas.

Besisvečiuodamas jo namuose suvoki, kokia svarbi žmogui gyvenimo aplinka ir kiekviena kasdienybės akimirka. Ant buto sienų – įvairiausi paveikslai. Nuo smulkiųjų Gražinos Didelytės grafikos darbelių iki jau minėto A. Martinaičio ekspresyvaus potėpio. Maždaug penki tūkstančiai knygų. Net nedrįsti abejoti, ar visas jas rašytojas perskaitė, tik kyla klausimas – kaip ir kada. Garbingą vietą namuose užima pianinas ir akordeonas. J. Kundrotas sėda prie pianino ir užgroja širdžiai mielą melodiją. Be jokių natų, tiesiog iš klausos.

J. Kundrotas itin domėjosi Stasio Santvaro kūryba. Poeto jubiliejaus proga parašė monografiją apie jį. Monografija išėjo, bet tokiam darbui laiko buvo labai mažai, tad autorius jautė poreikį grįžti prie šios asmenybės gyvenimo ir galbūt parašyti apie ją išsamiau, įvairiapusiškiau. Tad greitai turėtume sulaukti keleto novelių. Man atrodo, simboliškas monografijos pavadinimas – „Veidu į šviesą“. Kai gyvename pagal pašaukimą, darbais atspindime savo esmę. Taip pat kituose matome bruožus, kurie galbūt giliai giliai glūdi ir mumyse. Te nesupyksta taip kukliai gražius žodžius priimantis J. Kundrotas, bet, mano galva, niekas geriau neatspindės šio rašytojo laikysenos, nei jo paties sugalvotas monografijos apie S. Santvarą pavadinimas...

 

Nuotraukoje: Su 2010 metų Vaižganto premija Juozą Kundrotą pasveikino kolega, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius

                                                            Vladimiro Beresniovo nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)