Juozas Kundrotas.: Veidu į šviesą, arba XXI a. vaižgantiškos deimančiukų paieškos

Vaiva LANSKORONSKYTĖ, “Nemunas”

Kundrotas_II.JPGŽurnalistą Juozą Kundrotą, 2010 metų Vaižganto premijos laureatą už dokumentinį romaną „Įskelti titnagą“, didžiąją gyvenimo dalį dirbusį įvairiose redakcijose bei radijuje, galime laikyti kūrybingu šių dienų metraštininku, kuris didžiąją dalį pastangų skiria tiek nebūtin grimztančiai praeičiai išsaugoti, tiek šį bei tą veikiantiems savo amžininkams stebėti.

Jis – vienas tų, kurie randa rūpimą istorinę asmenybę, vaikšto jo ar jos keliais, ieško pėdsakų ar to paties įkvėpimo, kurio galėjo semtis aprašomasis. Į kūrybą žiūri kaip į kruopštų darbą, kurį tarsi duoklę atiduoda jį maitinančiai praeičiai, o tai, ką išsaugoja, dovanoja ateities kartoms.

J. Kundrotas gali didžiuotis gausia bibliografija. Jo paties kūryboje vyrauja atsiminimai, novelės, monografijos, romanai, atspindintys įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, eseistika. Istorinių romanų trilogija – „Sakmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“ – už kurią gavo žurnalistikos riterio apdovanojimą, pasakoja apie tris kertinius akmenis, ant kurių laikosi mūsų tauta. Tai knygnešystė, vargo mokykla ir tikėjimas. Dar bent penkiolikoje knygų rašoma apie įvairius meno žmones, analizuojamos jų asmenybes, kūrybinis palikimas.

Kūrėjas prisipažįsta, kad nerašo tiek daug kaip anksčiau. Mano, jog su amžiumi žmogus galbūt tampa reiklesnis sau ir nori, kad kiekvienas žodis būtų svarus, turėtų aiškią prasmę. Tai galima laikyti savotišku artėjimu čechoviško idealo link, siekimu, kad žodžiui būtų ankšta, o minčiai erdvu.

J. Kundrotas pasakoja, kaip gimė viena ar kita novelė. Besidžiaugdamas ant sienos kabančiu Antano Martinaičio tapytu paveikslu, tuojau prisiminė, kaip mintyse užsimezgė novelė apie dailininką.

Ne kas kita, o būtent gyvenimo situacijos įkvėpdavo ir daugelio klasikų kūrinius. Taip pat ir J. Biliūnui – susitikimą su jo žmona atrastume naujausioje eseistikos knygoje „Kol veda viltis“. Turtingas žodynas parodo autoriaus erudiciją, literatūriški straipsnių pavadinimai išduoda emocinį jo santykį su aprašomaisiais. J. Kundrotas menininkų asmenybes vykusiai atskleidžia cituodamas jų kūrybą.

Parodęs keletą nuotraukų ant sienos, J. Kundrotas pasakė: „Čia mano altorėlis.“ Kudirka, Maironis, be abejo, Čechovas. Pastarąjį bene labiausiai vertina – tiek dėl kūrybos, tiek dėl pažiūrų. Net kelis kartus pakartojo garsiąją A. Čechovo nuostatą, kad žmogus turi būti pajėgus suvaldyti save. Tada ir pamaniau apie J. Kundroto asmenybės savotišką „čechoviškumą“, prisiminiau garsiąją rusų klasiko mintį, kad žmoguje viskas turi būti gražu.

Gebėjimas pamatyti šviesą kiekvienoje asmenybėje – esminis J. Kundroto kūrybos bruožas. Taip pat – begalinė meilė gyvenimui. „Gyvenimas – neįkainojama vertybė, svarbiausia dovana, kokią žmogus gauna užgimdamas“, – parašyta ant knygos „Kol veda viltis“ viršelio. Galvodama apie tai, prisimenu vieną autoriaus papasakotą vaikystės įvykį. Kaip įprastai, tą sekmadienį jis su savo šeima ėjo į bažnyčią. Buvo giedamos iškilmingos giesmės. Visi stovėjo. Pasirodė saulė, pro langų vitražus žmones apgaubė šviesa. Mažojo Juozo širdį užplūdo jam pačiam sunkiai suvokiamas dėkingumas ir pajautimas, kaip viskas yra gražu ir gera. Gera, kad jis sveikas, kad turi šeimą, kad jie visi kartu. Gal tokie momentai įkvepia žmogų ir kituose ieškoti to, kas gražu. Taip pat – per kitų asmenybių pažinimą auginti save. Tai atsispindi ir kūryboje, pastangose atskleisti ne savo, o kitų nuopelnus, kitų skleidžiamą šviesą. Toks vaižgantiškas deimančiukų ieškojimas.

Besisvečiuodamas jo namuose suvoki, kokia svarbi žmogui gyvenimo aplinka ir kiekviena kasdienybės akimirka. Ant buto sienų – įvairiausi paveikslai. Nuo smulkiųjų Gražinos Didelytės grafikos darbelių iki jau minėto A. Martinaičio ekspresyvaus potėpio. Maždaug penki tūkstančiai knygų. Net nedrįsti abejoti, ar visas jas rašytojas perskaitė, tik kyla klausimas – kaip ir kada. Garbingą vietą namuose užima pianinas ir akordeonas. J. Kundrotas sėda prie pianino ir užgroja širdžiai mielą melodiją. Be jokių natų, tiesiog iš klausos.

J. Kundrotas itin domėjosi Stasio Santvaro kūryba. Poeto jubiliejaus proga parašė monografiją apie jį. Monografija išėjo, bet tokiam darbui laiko buvo labai mažai, tad autorius jautė poreikį grįžti prie šios asmenybės gyvenimo ir galbūt parašyti apie ją išsamiau, įvairiapusiškiau. Tad greitai turėtume sulaukti keleto novelių. Man atrodo, simboliškas monografijos pavadinimas – „Veidu į šviesą“. Kai gyvename pagal pašaukimą, darbais atspindime savo esmę. Taip pat kituose matome bruožus, kurie galbūt giliai giliai glūdi ir mumyse. Te nesupyksta taip kukliai gražius žodžius priimantis J. Kundrotas, bet, mano galva, niekas geriau neatspindės šio rašytojo laikysenos, nei jo paties sugalvotas monografijos apie S. Santvarą pavadinimas…

 

Nuotraukoje: Su 2010 metų Vaižganto premija Juozą Kundrotą pasveikino kolega, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius

                                                            Vladimiro Beresniovo nuotr.

Panašūs straipsniai