Pasibaigė XV LŽS suvažiavimas, nurimo aistros, neišsilydžiusios į normalią diskusiją, nesulydžiusios kokio nors konstruktyvaus sprendimo. Vėl tylu, ramu žurnalistų padangėje… Iš kietos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo kėdės stebiu, kaip vyksta debatai dėl konkursinių projektų, kurių šiemet į SRTRF atvežta net 518. Stebiu, kaip iki užkimimo ginčijasi kitų kūrybinių organizacijų kolegos, svarstant paramą konkrečiam projektui iš tų kelių šimtų privalėdami atsijoti vertingiausius, nes 2011 metų konkursui Vyriausybė skyrė 7,5 milijonų litų. O norint patenkinti prašytojus – įvairių paraiškų rašytojus reiktų daugiau kaip 26 milijonų litų. Stebiu ir pati nejučia įsitraukiu į tą krylovišką muzikavimą, kai kiekvienas tarybos narys tempia faktus ir argumentus, tuo pačiu ir pinigus saviškės organizacijos link. Mano ginamieji objektai – trys projektai: „Žurnalistikos ir visuomenės dialogas almanache „Žurnalistika“ ir lzs. lt svetainėje, kauniečių projektas „Kauno krašto žurnalistų kultūros ir dvasinių vertybių, naudingo patyrimo ir trūkumų, žinių sklaida“ svetainėje kaunozurnalistai.lt.
Malonu ginti almanacho „Žurnalistika“ ir Kauno internetinės svetainės projektus. Šių leidinių (jei internetinę svetainę irgi galima vadinti leidiniu) redaktoriai įrodė, kad ir vienas lauke gali būti karys. Dar prieš suvažiavimą pasirodė naujas almanacho numeris „Žurnalistika 2010“. Redaktorė Aurelija Arlauskienė, išdalijusi savo įžangos žodyje padėkas šio almanacho autoriams, gal tik pati ir suvokia, kaip sunku tuos autorius suburti į vieną ansamblį, kad jo atliekama muzika skambėtų darniai, maloniai ir turiningai.
Dar iš sovietmečio atsineštas rudimentas – iniciatyvos slopinimas – dabar skaudžiai tvoja mums patiems…iniciatyvos stoka. Proto tingumu. Atsakomybės ir pareigos nesuvokimu. Norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų reikia raginti ir raginti rašyti žmones, kurių amatas, atsiprašau profesija, ir yra rašymas. Bet…rašyti, tai reiškia mąstyti. O mąstymas yra sunkus darbas, bene vienas sunkiausių žmogiškajame gyvenime. Nežinau, kokiais svertais Aurelija išjudino savo autorius, bet almanachas sulig kiekvienu numeriu darosi vis įdomesnis ir turiniu, ir apipavidalinimu. Žinoma, jam dar galima prikišti šiek tiek senstelėjusį maketą, neproporcingai išdėliotas temas, bet tai yra smulkmenos, palyginus su ta energija, kuri skleidžiasi keliaujant per leidinio puslapius.
Toną užduoda filosofas-politikas Romualdas Ozolas, jaunystėje pats ragavęs žurnalisto duonos, o ir dabar nevengiantis nuklysti į eseistikos lankas. Jo mąstymai žurnalistams vertingi tuo, kad paliudija nebūtinai pozityvų jų vaidmenį prasidėjusio Civilizacijų karo akivaizdoje. Esminis klausimas bet kurios šiandieninio pasaulio šalies žurnalistams yra moralės ir sąžinės klausimas: kas tu esi, objektyvios informacijos skleidėjas ar blogio nešėjas, pajutęs galią manipuliuoti kitais, valdyti juos, įskaitant ir valstybių politikus. Kaip iliustracija R. Ozolo mintims šiomis dienomis žiniasklaidos erdvėje siaučia „WikiLeaks“ sukeltas viesulas. Į jo sūkurius pakliuvo ir tokie įtakingi pasaulio leidiniai, kaip „Spiegel“, „The Guardian“, „The New York Times“…
Mūsų žiniasklaida gali apie šiuos reiškinius arba pokyčius pasaulio žurnalistikoje tik informuoti, gal šiek tiek komentuoti, bet ne analizuoti. Kadangi, lyginat su šimtamečiais spaudos senoliais, ji yra kūdikis, tai ir elgiasi lyg išlepęs vaikas arba nesubrendėlis paauglys. Žurnalistų mąstysenos brandos Lietuvoje klausimas yra opiausias, – teigia R. Ozolas. Ir kaip su tuo nesutiksi, skaitydamas didžiuosius mūsų dienraščius, kurie yra virtę ideologinių, politinių arba net asmeninių sąskaitų suvedinėjimu.
Apie jaunąją žurnalistų kartą šios mini studijos autorius mano dar skeptiškiau. Anot jo, pats blogiausias jaunų žurnalistų bruožas – „piktybinis nacionalinių interesų ignoravimas“. Bet iš kur jiems imti tą nacionalinių vertybių supratimą, kai žiniasklaidos priemonių bosai žino tik vieną žurnalistikos vertės matą – pinigą. Neveltui jie yra įkliuvę užsienio bankų tinklan, o apie nacionalumą, savo leidinių etiką ir padorumą neturi jokio supratimo arba šias sąvokas atvirai ignoruoja.
Sustojau ilgiau ties R. Ozolo tekstu todėl, kad jis almanachui davė toną, pakvietė brandžiam pokalbiui apie žiniasklaidos skaudulius, apie jos vertę ir savivertę. Pagirtina, kad tuo keliu imta eiti, pasitelkiant tyrimus ( D. Jastramskio, Z. Zamžickienės, J. Mažylės, M. Jackevičiaus, Dž. Paršonio tekstai, kur skaičių ir beaistrių faktų kalba parodoma nacionalinės ir regioninės žurnalistikos padėtis).
Deja, to nepasakysi apie „beletristinę“ almanacho rubriką, pristatančią žurnalistus kaip asmenybes, prestižinių LŽS premijų laureatus. Kaip supratau, jaunos autorės nesuvaldė turimos medžiagos, tad pasakojimai apie žmones išėjo arba lėkšti, arba pernelyg fragmentiški. Linkėčiau ateityje almanache skirti daugiau vietos žurnalistui kaip asmenybei, labiau gilinantis į jo profesijos ypatumus, jo talento paslaptis ar sugebėjimų lavinimo metodiką. Būtų gražu, kad šalia nusipelniusių senjorų, savo kūrybiniame gyvenime mačiusių šilto ir šalto, atvirai ir nuoširdžia prabiltų jaunieji, ką tik baigę Žurnalistikos institutą arba dar bestudijuojantys šitą nedėkingai dėkingą specialybę.
O kas slepiasi po rubrika „Žurnalistikos didieji“? Tarsi atsitiktinai suvestos draugėn dvi nevienareikšmės asmenybės. Stasys Šilingas, kurio 125-ąsias gimimo metines minėdamas mūsų profesorius Vytas Urbonas, nurodydamas ilgą literatūros sąrašą, tarsi patvirtina, kad tai ištrauka (ar santrauka) iš rengiamos solidžios knygos. Ir Juozas Baldauskas, paminint 35-metį, kai jis pradėjo vadovauti „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijai, sėkmingai praplaukdamas pro visus sovietmečio rifus ir išlaikęs žurnalą iki šių dienų. Kas be ko, jo liudijimai apie ano meto tikrovę, žurnalo bendradarbius, kurių daugelio jau nebėra tarp gyvųjų, turi išliekamąją vertę.
Skyriuje „Sukaktys“ apžvelgiami jubiliejai – nuo 70 iki 10, pradedant Elta ir baigiant Delfi portalu bei Žinių radiju. Gražus sukaktuvinių rašinių autorių būrelis, pradedant iškilniuoju ir rimtuoju, žurnalistiniame savo kelyje visko mačiusiu ir patyrusiu Domu Šniuku ir baigiant nepriklausomos Lietuvos augintinėmis Laima Abromaityte ir Monika Garbačiauskaite.
Ir šitaip atkeliaujama iki kronikinių-informacinių Lietuvos žurnalistikos 2010 metų dienų ir darbų. Tų darbų ir darbelių būta kiekviename skyriuje, tik ne iš visų skyrių pavyko išpešti informaciją atkakliai redaktorei Aurelijai. Vėl koją pakišo ta iniciatyvos stoka, kurią matome, kai vartome lzs.lt puslapius. Redaktorė dėkinga svetainei kaunozurnalistai.lt, pavadindama ją kruopščiąja metraštininke.
Tad atėjo metas tarti žodį apie antrą iniciatyvų, atkaklų ir darbštų žmogų, iš nieko padariusį puikų internetinį leidinį, kuris pelnė pripažinimą visoje žurnalistų bendrijoje, kuriam rašo ne tik kauniečiai, bet ir kitų miestų žurnalistai. Tai Vidas Mačiulis, LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkas. Tik gegužės mėnesį jis įsteigė svetainę, beje, paakintas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos, nes negavo nė lito paramos projektui, prilipdytam prie lzs.lt. Vilniečiai nenorėjo dalytis pinigais, gautais per vargą, pažadėjimus ir įtikinėjimus, kad lzs.lt svetainė pasieks brandžias aukštumas. Taigi pavasarį pasėjęs grūdus, rudenį kauniečių svetainės kaunozurnalistai.lt redaktorius jau pjauna gerą derlių. Žinoma, jis dirba savo poilsio sąskaita, nes turi užsidirbti duoną kitur, negaudamas anei lito per svetainę nei sau, nei autoriams. Ir kas svarbiausia – autoriai tų honorarų nereikalauja. Jiems smagu rašyti ten, kur išgirstamas jų balsas, kur nebijoma svarstyti skaudžias problemas, apginti žurnalistą, kur pasigėrima talento kibirkštėlėmis, pagerbiami mūsų žurnalistikos veteranai. Tad baigiu šiuos pamąstymus apie du drąsius ir kūrybingus žmones įsitikinimu, jog meilė savo profesijai, įsipareigojimas savo pažadui gali kalnus nuversti…
Nuotraukoje: Po naujojo almanacho „Žurnalistika 2010” pristatymo Vilniuje ( pirmojoje eilėje, pirmoji iš kairės – nepavargstanti almanacho sudarytoja ir redaktorė Aurelija Arlauskienė)
LŽS nario, žurnalistikos senjoro Vytauto ŽEIMANTO nuotr.
