2021 m. kovo 8 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Išjunkit televizorių! Žiniasklaidos priemonės seniai nepranešinėja apie tikrovę...

Aldona SVIRBUTAVIČIŪTĖ, V.Kudirkos premijos laureatė

 

 

a_svirbutavi_II.jpgIljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo nemirtingo satyrinio romano „Dvylika kėdžių“ herojus Ostapas Benderis, kulto tarnui tėvui Fiodorui skaitydamas moralą apie kėdžių vagystę, konfliktą užbaigė šmaikščiu klausimu, ištartu pro rakto skylutę: „Kiek kaštuoja opiumas liaudžiai?“ Už durų spengė tyla. Regis, demokratijos tėvo Kisos Vorobjaninovo draugas žinojo Karlo Markso lakų posakį, kad religija yra opiumas liaudžiai.

 

Dabar Lietuvoje irgi galime drąsiai pritaikyti marksizmo klasiką ir kartu su Ostapu Benderiu klausti, kiek kainuoja per televizijos kanalus brukamas opiumas žmonėms? „Kalbantys ir rodantys“ televizoriai kasdien plauna smegenis, perša skandalingą šlamštą milijoninei žiūrovų auditorijai, kuri praryja siūlomą opiumą ir nori daugiau. Sykį apkvaišintas, nori paragauti dar. Lengva pasakyti – išjunk televizorių. Žmonės visada ištroškę reginių. Net kai trūksta duonos ir šilumos.

 

Opiumas buvo pradėtas dalyti parodžius Drąsiaus Kedžio dukrelės istoriją. Tragiška jos užuomazga tapo masalas komercinėms televizijoms, kurios pradėjo tarpusavyje rungtis, palaikydamos vieną ar kitą pusę. Po to sekusios dar dvi žūtys paskatino kurti nesibaigiančius serialus.

 

Ar jie vis dar įdomūs liaudžiai? Opiumo dozės nemažėja, reitingai kyla ir ko daugiau reikia. Net politikai susirado sau terpę ir jau užsidirbo vietą parlamente per būsimus Seimo rinkimus. Jie puikiai įvaldę įvaizdžio kūrimo meną ir žino – nesirodyti televizijoje ar laikraščių pirmuose puslapiuose, vadinasi, iš viso nebūti ir neegzistuoti. Taigi su kuoka – į rinkimus, o dar geriau – pažinus kalėjimo vienutės už finansines machinacijas patogumus.

 

Čekų rašytojas Milanas Kundera naujus konstruktorius, vaizdais ir įvaizdžiais formuojančius žmonių pasaulio suvokimą iš fikcijų, pavadino imagologais. Apie lietuviškų imagologų atmainą rašė filosofas, dabar Europos parlamento narys Leonidas Donskis knygoje „Pilietinė visuomenė ir jos priešai“. Jis rašė: „Vaizdai ir įvaizdžiai nemeluoja. Imagologai žino, kad jie nesunkiai į atitinkamos visuomenės dalies smegenis įperša, jog balta yra juoda, o juoda yra balta. Dar daugiau, tik imagologai lemia, kam lemta nugrimzti į užmarštį arba išvis niekada taip ir nepatekti į visuotinio matomumo rojų, o kam lemta tapti mūsų laikų didvyriu.“

 

Tokiu „didvyriu“ tapo ir naivaus veido Seimo riteris Andrius Šedžius. Šis išminties bokštas atvirai prisipažino, kad net ir „spinta būdamas“ aukojosi šokti, kad tik televizija rodytų. Jei Šedžiaus nerodo, jo ir nėra. Tad dar ir šiandien jis – „neišlipantis“ iš ekrano herojus, dalyvaujantis bet kurioje banaliausioje ir primityviausioje laidoje.

 

Visus reitingus perspjovė ilgiausiai rodytas ir, regis, dar neišbaigtas našlės Kristinos Brazauskienės meksikietiškas serialas. Viskas prasidėjo lyg ir nekaltai. Mirusio Prezidento našlė paprašė rentos. Tris savaites žinia buvo virškinama tik ministerijoje. Po to ne be imagologų įsikišimo ji buvo paviešinta, siekiant vieno tikslo – sujudinti pavydo kamuojamą visuomenę protestuoti, smerkti, pradėti persekiojimo akciją. Signalas suveikė kaip matadoro raudona marška koridoje. Paskleista asmeninė informacija kaip sniego griūtis sukėlė puolimo laviną. Ar turėjo teisę viešinti gautą prašymą skirti rentą valstybinė institucija – kitas klausimas, bet jis atskleidžia politikų moralę. Gal būtų pakakę fakto, ar renta paskirta, o jei ne – kuo remiantis, o ne numetus žiniasklaidai masalą kelti skandalą ir rodyti pasauliui, kokie mes esame prakeiktai pavydūs.

 

Nesakau, kad našlės žingsnis prašyti rentos buvo apmąstytas. Netoleranciją sukėlė ir jos arogantiški pareiškimai, kuriuos sugaudė uolūs sensacijų medžiokliai. Jau spėta surengti ir gyventojų apklausą. Kam ji reikalinga, jei po žiniasklaidos suformuotos nuomonės ir taip aišku, kad žmonės vertins nepalankiai. Čia jau į pagalbą atėjo Andriaus Kubiliaus imagologai. Geras įvaizdis reikalingas premjerui, kuris klauso ir išgirsta... liaudies balsą.

 

K. Brazauskienė vienoje laidų prisipažino, kad praleido progą patylėti, o tuo ir pasinaudojo reitingams dirbanti televizija. Po parodytų siužetų viešoje erdvėje iš tiesų nebeliko nieko šventa. Po kokiais „Dormeo“ patalais sumigo etikos sargai? Kur prapuolė auksaburnis Žurnalistų sąjungos vedlys?

 

Žydrasis ekranas toliau springdamas dalija opiumą liaudžiai. Rimtu veidu pasakojama šviesios atminties Stasio Lozoraičio apsinuodijimo „Draugystės“ viešbutyje istorija. O gal nuodijimo? Tokia iškelta versija – tiesioginė nuoroda į Bordžos laikų Vatikaną, kur jam valdant išpopuliarėjo nuodų kultas. Vėl ištraukta gerokai primiršta KGB korta, nuaustas naujas voratinklis. Raganų medžioklė vėl prasideda...

 

Šiandien ekrano „žvaigžde“ tapo dainininkė Irma Jurgelevičiūtė. Televizijos lenktyniauja, kas daugiau papostringaus Maksimo Gorkio romano herojaus Klimo Samgino lūpomis paklausę – ar buvo berniukas? O gal ne?

 

Vokiečių publicistas Udo Ulfkotte knygoje „Taip meluoja žurnalistai“ rašo, kad mes gyvename žiniasklaidos sukurtoje aplinkoje, kurią įsivaizduojame esant realiu gyvenimu. „Čia įvyksta tik tai, kas anonimiškiems žiniasklaidos kombinatoriams atrodo svarbu, kas juos džiugina, kelia abejonių ar kas juokina. Temos, kurias jie „pritempia“, kitaip tariant, sureikšmina, keičia mūsų sąmonę. Nuomonės, kurias jie mums perša, baimės, kurias kursto, valdo politinį vyksmą. Per žiniasklaidos priemones jau seniai nebepranešinėjama apie tikrovę, priešingai – pranešinėjant kuriama tikrovė. Todėl ir politika daroma pagal žiniasklaidos taisykles.“

 

Meskite akmenį, kas nekaltas. Šių eilučių autorė akmens nemestų.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, laikraščio "Ūkininko patarėjas" žurnalistė, V.Kudirkos premijos laureatė Aldona Svirbutavičiūtė

                                                    (Savo komentarus siųskite el.p        adresu;            lzskaunas@gmail.com)

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)