2021 m. kovo 8 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Išėjusieji sugrįžta: "Petras Babickas. Archyvai"

Aldona ŽEMAITYTĖ, žurnalistė ir publicistė

A.Zemaityte_II_a.JPGPrieš keletą metų (2006) teko pamatyti Lietuvos žurnalistų sąjungos narių Daivos ir Antano Budrių (scenarijaus autorė ir operatorius) dokumentinį filmą „Sugrįšiu“ apie Petrą Babicką, pirmiausia, žinomą kaip fotografą, Kauno radijo pirmąjį diktorių, mažiau – kaip poetą, prozininką, publicistą, redaktorių, keliautoją...

Mes, sovietmečio vaikai, nebuvome matę nei jo fotografijų, spausdinamų prieškario žurnaluose ir laikraščiuose, nei jo kelionių knygų. Kur jau ten jo proza ir poezija... Ar dailė, kurios imtasi tik Brazilijoje, fiksuojant kalnų, vandenyno, džiunglių peizažus, tenykščių žmonių portretus.

Lietuva pamatė filmą "Sugrįšiu", kurį sukūrė du jauni patriotiškai nusiteikę žurnalistai-televizininkai kauniečiai Daiva ir Antanas Budriai, su savo kolegomis, taip pat LŽS nariais Svetlana Gužauskiene (režisierė) ir Viliumi Kaminsku (diktorius), keliavę po Braziliją P. Babicko keliais. Jie į Lietuvą parvežė Petro Babicko palaikus, aplankė visu išeivius, kurie prisiminė talentingą lietuvį. Beje, už šį filmą "Sugįšiu" autoriai apdovanoti prestižine LŽS Vytauto Gedgaudo premija.

Tokiu pat tikslu prieš pora metų į kelionę po Boliviją leidosi žurnalistų Gintauto Babravičiaus ir Gerimanto Statinio organizuota ekspedicija, ieškodama keliautojo ir žurnalisto Mato Šalčiaus pėdsakų. Gražu, kad nors ir po keliolikos nepriklausomybės metų, pradeda kilti į viešumą užmirštų mūsų tėvų ir protėvių šešėliai.

O štai dabar sulaukėme ir solidžios knygos „Petras Babickas. Archyvai“. Ją parengė Aldona Ruseckaitė, Maironio lietuvių literatūros Maironio muziejaus direktorė, prozininkė (neseniai išleistas jos romanas „Marios vandens“ ), poetė ir žinoma muziejininkė, sugebanti tvirta ranka valdyti muziejų, įkurtą dar 1936 metais, sovietmečiu keitusį pavadinimus, o dabar turtingą savo literatūrinio palikimo archyvais. Štai ką rašo A. Ruseckaitė knygos, kurią subtiliai ir elegantiškai aprengė, t.y. apipavidalino, dailininkė Marju Šlapikienė, įžangoje. „Archyvą iš Brazilijos parplukdė drąsus buriuotojas – jachtos kapitonas Ignas Miniotas, keliavęs aplink pasaulį 1993–1995 metais. Jis įteikė šių eilučių autorei didžiulę, sunkią užklijuotą dėžę su Maironio lietuvių literatūros muziejaus adresu. Ją Lietuvon suruošė tautietis Juozas Miliauskas, su žmona Olga globojęs Babicką iki paskutinės gyvenimo valandos ir pasirūpinęs laidotuvėmis. Taip parkeliavo archyvas į Kauną, į Babicko jaunystės miestą, gerokai pagraužtas negailestingo laiko ir braziliškų dulkių, skylėtas nuo kirvarpų, netvarkingas – viskas vienoje dėžėje.“

Knyga pradedama P. Babicko atviru laišku „Keturi pagrindiniai stulpai“, rašytu į Čikagą, „Draugo“ redaktoriui kun. Juozui Prunskiui, kuris 1957–1958 metais rengė antologiją „Mano pasaulėžiūra“ ir kvietė P. Babicką, kaip ir kitus kultūrininkus išeivius, pasisakyti, kas formavo jo pasaulėžiūrą (kaip gaila, kad niekam iš mūsų kultūrininkų nekyla mintis parengti tokią anketą-pasisakymus dabartiniams literatūros ir meno elitiniams autoriams, tarp jų ir žurnalistams). Atvirame laiške P. Babickas išsako savo pasaulėžiūros kertinius principus, kaip jis vadina, keturis stulpus: lietuvių kalba, lietuvė motina, knygnešystė ir pasaulio lietuvių talka... Žinoma, visus šiuos keturis komponentus šiandien jau reikia įvilkti į moderniosios civilizacijos drabužį. Tačiau šerdį palikti nepažeistą...

Skyriuje „Petro Babicko gyvenimo ir kūrybos akiračiai“ Aldona Ruseckaitė trumpais punktyriniais pagrindinių gyvenimo faktų brūkšniais pristato neramios, tiksliau judrios, dvasios asmenybę, nuo jo gimimo 1903 metais Kupiškio krašte, Laukminiškių kaime, iki mirties 1991 metais Duki di Kašio mieste, Rio de Žaneiro priemiestyje, kur iš nuotraukų „akis bado skurdas, vargas, kažkokie rakandai, skudurai, o tarp jų – paskutiniajam Patepimui šviečiantis veidas“.

Petras Babickas, jauniausias vaikas valstiečių šeimoje, garsios teatro ir kino aktorės JAV Unės Babickaitės brolis, kurį ji labai mylėjo ir juo rūpinosi, išsilavinimą gavo Petrapily (gimnazija), Panevėžio berniukų gimnazijoje, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete. Studijų metais ėmėsi visokių darbų. Vienu metu net buvo laikraščio „Mūsų Vilnius“ redaktorius, mokėsi filmuoti, fotografavo, keliavo, piešė ir t.t. „Jis daug ko ėmėsi, bet greit metė“, – prisimena jaunystės dienų bičiulis J. Šukys.

Kuo jis svarbus mūsų žurnalistikai? Nuo 1926 m. ėmėsi organizuoti Kauno radiofoną, buvo pirmas pranešėjas, organizavo vaikų valandėles (Radijo dėdė), transliavo Lietuvos klausytojams pasaulines operas... Daug dėmesio skyrė lenkų okupuotam Vilniui. Sukūrė per 20 radijo vaidinimų. Vokiečių okupacijos metais – Kauno radijo direktorius. Ir Brazilijoje daugiau nei dešimt metų (iki 1970) vedė savaitines radijo valandėles portugališkai apie...Lietuvą. Buvo nepaprastas patriotas, toks išliko visą gyvenimą. Gal patriotizmo laipsnis padėtų įminti paslaptį, kodėl jam teko skurdaus tremtinio dalia.

Na, o apie P. Babicko fotografiją – atskira tema. Prisimenu, kai vaikystėje ant aukšto ištremtųjų namuose, kur mudvi su mama gyvenome, slapstydamosi nuo trėmimo į Sibirą, rasdavau prieškario Lietuvos žurnalų ir laikraščių, po puikios poligrafijos nuotraukomis (taip man, vaikui, tada atrodė) skaitydavau P. Babicko pavardę. Gamtos vaizdai, miestų gatvės, pajūris, kaimo gyvenimo scenos... Jau 1932 m. jis surengė pirmąją personalinę meninės fotografijos parodą. O 1937 m. Paryžiaus pasaulinės meno ir technikos parodoje už fotografijas laimėjo aukso medalį. 1939 m. padarė įsimintinų dokumentinių nuotraukų iš Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių.

P. Babickas buvo nenurimstantis keliautojas, aplankęs Europą, Mažąją Aziją, Šiaurės Afriką, Ameriką. Ką regėjo kelionėse – aprašė ir fotografavo. Sakyčiau, tai buvo mūsų laikų žurnalisto su plunksna (kompiuteriu) ir fotoaparatu pirmtakas, suvokęs didelę dokumentinę fotoreportažo jėgą ir išliekamąją vertę. O knygos (prieškaryje Kaune išleista „Elada“ ir pokaryje „Brazilija“ (Rio de Žaneiras) atspindi begalinį P. Babicko keliautojo tyrinėtojo, o ne paviršutiniško turisto troškimą pažinti pasaulio kultūras ir populiariai supažindinti su jomis lietuvių skaitytoją. Vis dėlto jo fotografinės kūrybos viršūnė sentimento ir meninės saviraiškos prasme – „Gintaro krantas“ (1932, 1938), apdainuojantis Lietuvos pajūrio gamtos, kurią buvo tiesiog įsimylėjęs, ir joje gyvenančių žmonių grožį.

Savo įvairias kūrybiniais darbais Lietuvoje mums yra svarbus Petras Babickas. Emigravęs iš Vokietijos į Braziliją, jis geso lyg žvakė, plaikstoma nepalankaus vėjo. Pasijuto niekam nereikalingas, anksti neteko darbo Lietuvos atstovybėje, ją uždarius (1965 m.), ir Rio de Žaneiro radijuje, kur apie 1970 metus nutrūko ir tas vienintelis siūlas rišęs jį su plačiuoju pasauliu. Liko vienišystė ir siauras draugų, pažįstamų žmonių ratas... Ir vis dėlto per tuos dešimtmečius jis bendradarbiavo išeivijos spaudoje – „Drauge“, „Aiduose“, Australijos „Mūsų pastogėje“.

Knygos autorė A. Ruseckaitė „atkasė“ įdomų jo biografijos faktą: 1948 m. Buenos Airėse P. Babickas išleido knygą „Lietuva bolševikų okupacijoj“ Jurgio Manto slapyvardžiu. Tai buvo pirmieji autentiški jo įspūdžiai iš 1940 m. birželio dienų Lietuvoje. Ne tik pas mus, bet ir išeivijoje ši knyga yra bibliografinė retenybė, niekur ir niekada nebuvo paminėta tikroji autoriaus pavardė.

Daugelį Petro Babicko gyvenimo ir kūrybos detalių iš tos didžiosios dėžės, atgabentos iš tolimosios Brazilijos, ištraukė knygos sudarytoja ir autorė Aldona Ruseckaitė. Ji preciziškai, pasirinkdama aiškią struktūrą, suskirstė knygą pagal arcyvalijas: Babicko epistolika, rankraščiai ir mašinraščiai, autorinės knygos, fotografijos (didžioji knygos dalis), dailės darbai... Ypač daug (taip pat didžioji dalis) – faksimilinės medžiagos, kuri knygai suteikia tarsi antrąjį kvėpavimą. Juk kvapą gniaužia žiūrinėjant tas pageltusias ar rusvas nostalgiškas fotografijas iš Lietuvos pajūrio, Brazilijos egzotiškus vaizdus, tyrinėti jo biografines nuotraukas, jo išleistų knygų viršelius, stebint prieškarinės Lietuvos knygų dizainą, jo smulkaus braižo rankraščių ir mašinraščių korektūrą, – tuos laiko aptrupintus suliniuotus lapelius ir mąstyti apie praėjusių kartų gyvenimą, apie nenumaldomą jų slinktį mūsų link ir apie tą laiką, kai ir mes būsim tik atkarpa, atsidūrusi būsimų kartų rankose...

Faksimilės turi brangią savybę: jos atgaivina žmogaus gyvenimą, tarsi iš plokščio pavidalo paversdamos jį trimačiu. Iš blankių nuėjusio laiko šešėlių jos iškviečia konkretų pavidalą, bandydamos pripildyti jį kūno ir kraujo ir karšto trūkčiojančio alsavimo, paliudijančio, kad savo praeitį galime paliesti savo dar pajėgia darbuotis Tėvynės kultūros ar visuomenės labui ranka.

Knyga įrėminta dviem pagrindinėm Petro Babicko veiklos sritim: fotografija (pirmame viršelyje) ir piešiniu, kuriame svetimas mūsų kraštui peizažas gali būti ir gėlėta svajonė, į kurią nuolat skrenda nuo žemės trokštanti atsiplėšti žmogaus siela.

Nuotraukoje: Recenzijos autorė, žurnalistė ir publicistė, LŽS pirmininko pavaduotoja Aldona Žemaitytė

                                                        Alberto Švenčionio nuotr.

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)