2019 m. lapkričio 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Solveiga Daugirdaitė: Pusamžės moters svajonės


Daug._II.jpg „Kai išsikraustysiu gyvent į kaimą...“ yra mano dažniausia svajonė. Suprantama, ten viskas bus kitaip, geriau, negu dabar. Visai kaip Janošo, vokiečių vaikų rašytojo, knygelėje apie meškiuką ir tigriuką, ėjusius į Panamą ir atėjusius į savo namus.

Panašiai daugelis piktų mano tėvynainių svajoja, kad rūpesčiai ir vargai išnyks, vos tik jie paliks šią mažų algų, korumpuotų valdininkų ir pavydžių kaimynų šalį. Jiems tereikia nusipirkti bilietą, ir už kelių valandų jau žingsniuotų neribotų galimybių žeme.

Deja, lygybės ir ten nebūtų: vieni, gerokai pavargę, prakustų, bet ir liktų pirmos kartos emigrantais su visais šiai grupei būdingais bruožais, ir tik jų vaikai daugmaž iš tikrųjų būtų susiję su naująja tėvyne kultūriniais ryšiais. Kiti grįžtų greitai, užsidirbę tam kartui namie greit ištirpstančių pinigėlių. Treti mėgintų gyvent vogdami ir sukčiaudami, tad greitai atsisėdę už grotų galėtų džiaugtis, kad ir kalėjimai ten geresni už lietuviškus.

Šiaip ar taip, beveik tikiu, kad kitiems lengviau negu man (labai žmogiška taip manyti), nes jie sakosi žiną, nuo ko bėga, o aš nelabai. Tiksliau, neabejoju, kad labiausiai norėčiau pabėgti nuo savo gyvenimo, bet neturiu vilčių, jog tai pavyktų. Dar daugiau, dėl begalybės priežasčių negaliu „spjaut į viską“ ir iškeliaut, kur širdis traukia. Suprantu, kad įsipareigojimų artimiesiems ir darbams tinklas, kuris, atrodo, kartais nebepakeliamai slegia, yra ir gelbėjimosi ratas, neleidžiantis pulti į neviltį.

Šitai mokslas irgi seniai paaiškino: moterys geriau pakelia gyvenimo negandas, tokias kaip darbo netekimas, nes ir be jo dažniausiai turi kuo rūpintis – vyrais, vaikais, senukais, gėlėmis ant palangės, katinais; tradiciškai dar būdavo koks gyvulys, tarkim, karvė, bet vienišos moterys karvių nebelaiko, nes nebeapsimoka. Jos tiesiog neturi laiko pagalvoti apie save, ir kartais tai gelbsti. „Laikykis, pasauli, už mano pavargusių rankų“, kaip rašė Onė Baliukonytė. (Vyras sakytų: laikykit mane, pavargau? Bet tik tas, kuris drįstų prisipažinti – kas labai skatintina, nes geriau ieškoti pagalbos, negu gerti ir muštis – patiriąs silpnumo akimirkų.)

Grįžtu prie svajonės gyventi kaime. Manau, kad dėl jos truputį kalta viena knyga. Kai buvau paskutinėje mokyklos klasėje, lietuviškai išėjo autobiografinė knyga, parašyta XIX a. viduryje, – H. D. Toro „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Amerikiečių filosofas eksperimentavo: įsikūrė miško trobelėje, augino pupas, stebėjo gamtą ir stengėsi suprasti žmonių visuomenę, būdamas nuo jos kiek nutolęs, bet ne visiškas atsiskyrėlis – jį lankė draugai, ir jis juos. Mintis, kad teisingiausias yra gyvenimas žmogaus, kuris maitinasi tuo, ką išsiaugina, ir jam nereikia niekur važiuoti atostogauti, jeigu savo namuose neturi laiko pamatyti saulėlydžio, pažiūrėti į dangų, yra sena visokių romantikų ir gamtamylių svajonė.

Neturiu jokios žemės lopinėlio, ką kalbėt apie trobelę, kur galėčiau prisiglausti, taigi galiu tik pasvajoti, kaip turėčiau pasitvarkyti, kad įstengčiau įsigyti. Be to, dar reikėtų susigalvoti, iš ko gyvensiu, jeigu dar nebūsiu pensininkė. Bet juk prieš Kalėdas galima ir pasvajoti.

Moterims mūsų kultūroje svajoti pridera tik jaunystėje, ir tai pageidautina, kad svajos išsitektų siauram diapazone: apie princą ant balto žirgo labiau negu apie mėgstamą darbą, apie pilną spintą suknelių labiau negu apie automobilį garaže. Na o po 40-ties ir svajoti, ir išvis ko nors norėti tiesiog nepadoru. Kai loterijose didesnis laimėjimas kliūva vyresniems žmonėms, jie dažniausiai sako: atiduosim, padėsim, nupirksim vaikams ar anūkams. Galvoju, ar tikrai man tuoj nieko nebesinorės? Tiksliau, bus nebepadoru sakyti, kad ko nors noriu? O jeigu niekam nesakysiu, ar dar galėsiu turėti svajonių?

Dabar svajoju: kai išsikraustysiu į kaimą, galėsiu keltis tada, kai noriu, juk gyvuliai tvarte turbūt nemyks. Skaityti, ką noriu, būtinai lovoj. Nematysiu mėnesį iki Kalėdų spindinčių eglučių ir išsiviepusių senelių parduotuvių languose, verčiančių kankintis, kad turėčiau pirkti. Mano svajonės – labai nedvasingos, tokios katiniškos. Kodėl jas rašau? Kad kažkas, kas tai turi ir nesidžiaugia, pagalvotų, kad turi daug. Net jeigu ir nepatikėtų.

 Nuotraukoje: Komentarų autorė Solveiga Daugirdaitė („Šeimininkė“)

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)