Ilgai galvojau, ką galima parašyti laiške LŽS XV suvažiavimui, nes paprastai laiškai rašomi žmonėms. Šiuo atveju reikėtų kreiptis į žurnalistus, nes suvažiavimą rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga.
Tik kad sąjungoje tikrai nemažai tokių narių, kurie su žurnalistika neturi nieko bendro… Arba net tokių, kurie koneveikia žurnalistus po kiekvieno pasirodžiusio teksto tiek viešais pranešimais spaudai, tiek komentaruose po straipsniais internete.
Smagu, kad tik ne man vienai tai atrodė keista ta „butaforinių“ žurnalistų narystė. Iš to jau gimė tam tikri dokumentai suvažiavimui. Kartais sunku besusigaudyti, koks turi būti tas žurnalistas tokioje kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje mes visi gyvename. Kai po žodžiu „žurnalistika“ pakišima tiek pigūs juokeliai ir šou, tiek santykių aiškinimaisi, tiek užsakyti reportažai ar straipsniai be užsakymo numerių.
Kartais mes tai toleruojame, kartais skubame pasipiktinti, o kartais net svarstome, kad reikėtų vieną ar kitą žmogų, nelabai prisimenantį etiškos žurnalistikos principus, ginti nuo tariamų ar tikrų priešų. O kartais tiesiog tylime, nes taip patogiau. Kol niekas nerėkia, kam kišti savo nosį…
Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie rengė ir dar rengia suvažiavimui rezoliucijų, pareiškimų ir kitokius tekstus. Kai gyveni ne vien LŽS veikla, mažai laiko nuo darbo ir kitų reikalų belieka tokiems dalykams. Gal todėl organizacijai trūksta gyvumo, reakcijos į čia pat vykstančius įvykius, tarpusavio bendravimo. Kai kurie kolegos dėl to paliko sąjungą arba visai nedega noru tapti jos nariais, nors ir dirba žurnalistais.
Ko reikia, kad kas nors būtų kitaip? Noro. Ką nors daryti, keistis patiems, matyti ne tik savo daržą ir domėtis tuo, kas vyksta ne tik tada, kai jau pasigirsta riksmas. O jeigu to noro yra, nereikia jo užmušti piktomis įžvalgomis ar interpretacijomis… Visa tai įmanoma tik tada, kai žurnalistai nestoja į priešiškas kovos stovyklas. Kovos dėl įtakos, dėl įsivaizduojamai didelių pinigų (nepaisant to, iš kur jie beatplauktų), nepagrįstų ambicijų ar kitų žurnalistų etikai prieštaraujančių dalykų.
Dviračio išradinėti nereikia. Laisvas žodis yra mūsų rankose. Kad jis tikrai būtų laisvas, sveika nuolat prisiminti mūsų etikos kodeksą: tiek dirbant, tiek ruošiantis suvažiavimui, tiek jame dalyvaujant ar išsiskirsčius po jo.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, „Kauno dienos” žurnalistė Aušra GARNIENĖ
Ričardo ŠAKNIO nuotr.
