2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Tikra, skaudi, smelkianti

Aldona RUSECKAITĖ

ARuseckaite_II.jpgBirutė Pūkelevičiūtė yra viena ryškiausių mano gyvenime sutiktų moterų. Ypač didžiulį įspūdį paliko pirmasis susitikimas 1992 m., kai Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo surengtas jos kūrybos vakaras. Aktorė, režisierė, poetė, prozininkė tuomet viena atliko savo kūrybos programą – visi buvo nustebinti ir sužavėti. Pakerėjo moteriškas grožis, pasitikėjimas, talentas, žaismė, kai vakaro pabaigoje nusispyrė nuo kojų aukštakulnius ir liko stovėti basomis. Laiške autorei (1996 04 11) prisiminė: „O aš juk (pamenat?) be paskaitininko, be skaitovų-aktorių – pati viena, kaip tas Jurgelis-kvailelis – ir šoku, ir dainuoju, ir švilpynėle groju...“ Nejauku būtų, jeigu B. Pūkelevičiūtę ir jau klasika virtusią jos kūrybą greitai užmirštume. Nuo 1999 m. pradžios ji įsikūrė Vilniuje, buvo atsivėrusi šio miesto kultūriniam gyvenimui.

 Svarbų ir gražų darbą B. Pūkelevičiūtės atminimui šią vasarą atliko du žmonės: Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas, rašytojos krikštasūnis Gintaras Grušas ir žurnalistė, įvairių leidinių redaktorė bei sudarytoja Aldona Žemaitytė, kuri prisipažįsta, jog vykdė autorei duotą pažadą. Koks pažadas? Lietuvoje išleisti B. Pūkelevičiūtės poezijos rinkinį „Atradimo ruduo“. Tai paskutinė poetės knyga, 1990 m. išleista Čikagoje 300 egz. tiražu, į Lietuvą jų pateko mažai. Prisipažinsiu – turiu savo bibliotekoje šią knygą, gautą 1991 m. su autografu: „Mano Brangiai Bičiulei Aldonai Ruseckaitei, tikrųjų Kauno lobių karalaitei, renkančiai mūsų numylėtam Miestui perlus ir žvaigždes, o savo širdies vasarai – rožes ir volunges – su seseriška meile – Birutė Pūkelevičiūtė, Daytona, Florida, 1991 09 22.“ Reikia paaiškinti, kodėl buvome bičiulės, nors man tikrai nedrąsu save taip įvardyti.

 Rašytoja gimė 1923 m. Kaune, čia augo, mokėsi, studijavo, 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. Atgavus Nepriklausomybę, Žaliakalnyje, Kalniečių gatvėje, jai grąžintas tėvų namas, kurį Birutė labai mylėjo, turėjo begales vaikystės ir jaunystės sentimentų. Nors ją lydėjo daug malonių prisiminimų, suprato, kad nėra ūkiška, kad jai bus per sunku prižiūrėti, restauruoti, išlaikyti tokią valdą, tad ieškojo galimybių namą įvertinti ir parduoti. Bandžiau jai surasti specialistų, galinčių duoti patarimų, pagelbėti įkainojant – taip mudvi gal trejetą metų susirašinėjome. Padėjo jai ir kiti žmonės, kol Birutė tą reikalą sutvarkė.

Namą Kaune ji pardavė plyštančia iš sielvarto širdimi, kaip rašė laiškuose, tris mėnesius Lietuvoje tvarkydama sandorį, kartais pamiršdavo ir valgyti, gerti, sulyso, įsivarė nemigą. O sugrįžti gyventi iš Floridos į Vilnių taip pat buvo nelengva: „Tikiuosi, jog man pavyks laimingai Lietuvon iškeliauti. Bet juk žinot, kaip būna pasakose: reikia kiauru luotu perplaukti ežerą, perlipti snieguotus kalnus, nurungti devyngalvį – kol iš tolo pasirodo užburtos pilies bokštai“ (iš laiško autorei 1998 12 01). Tačiau laiškuose kalbėjome ne tik apie buitį, būdavo ir kita dalis – apie literatūrą, meną, teatrą, ji rūpinosi atsiųsti muziejui kuo daugiau savo archyvo, knygų.

 JAV išleistas „Atradimo ruduo“ – itin įspūdingas ir gražus: didelio formato, su Kazio Veselkos tapybos darbais, Juozo Sodaičio grafika, Algimanto Kezio fotografijomis. Kadangi šios knygos egzempliorių į Lietuvą atkeliavo tikrai nedaug, buvusi „Dienovidžio“ redaktorė A. Žemaitytė, artimai bendravusi su rašytoja, pažadėjo, jog ir tėvynėje bus išleistas šis poezijos rinkinys. Ir štai atėjo pažado ištesėjimo metas.

2010 m. rugsėjo 21 d., per trečiąsias B. Pūkelevičiūtės mirties metines, poezijos knyga „Atradimo ruduo“ iškilmingai ir šviesiai pristatyta Vilniaus paveikslų galerijoje. Antras leidimas yra kitokio formato ir išvaizdos nei leistasis Čikagoje. Leidiniui, kuris galėtų dalyvauti gražiausios metų knygos rinkimuose, apdarą sukūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Pasendinto aukso viršelis, tokios pat įklijos, dalies teksto auksinės raidės, o priešlapiuose – karališkoji didinga bordo.

Galbūt dailininkė žinojo B. Pūkelevičiūtės teiginį, kad „poezija yra auksakalystė“. Knygai pabaigos straipsnį „Apie Birutę Pūkelevičiūtę“ parašė sudarytoja A. Žemaitytė. Tokio teksto tikrai jau reikia – priminti gyvenimą, parašytas knygas, aktorystę. Per „Atradimo rudens“ sutiktuves kalbėjo ir Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, ji atvežė Kauno dramos teatro aktorių įgiedotą raudą pagal B. Pūkelevičiūtės žodžius su skaudžiai poetišku refrenu – „Kaip rožės pumpuras kraunasi mirtis“ – ji skamba Kauno dramos teatro naujajame Jono Jurašo spektaklyje „Antigonė Sibire“. Šią pjesę parašė A. M. Sluckaitė-Jurašienė.

Iš naujo perskaičiusi „Atradimo rudenį“, supratau, kokia tikra, skaudi, smelkianti yra B. Pūkelevičiūtės poezija. Knyga suskirstyta į tris dalis: „Mišios už išdaviko žmoną“, „Rauda“ ir „Du keleiviai“. Pirmoje poemos dalyje keliami įvairūs kaltės problemos variantai – ir artimam žmogui, ir tėvynei, tad nuo tokių temų nesame šiandien nė trupučio nutolę, daug kas yra paženklintas savo ar artimųjų kalte. „Mes visi būsim išganyti. / Mes visi, spektakliui pasibaigus, pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim. / Bus nesvarbu, kokį vaidmenį (niekšą ar šventąjį) mes vaidinom. / Bus svarbu: kad suvaidinom gerai. / Išeisim prieš uždangą, visi susiėmę už rankų: pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai, vienuolės, kareiviai, smuklininkai, vyskupai. / Nusilenksim ir (kaip įprasta aktorių trupei) vienas kitam padėkosim...“ Paradoksalu, bet tiesa, nes toks mūsų pasaulis...

 Taigi B. Pūkelevičiūtės „Atradimo rudens“ antrasis leidimas pradeda gyventi Lietuvoje. „Mano vaikai – yra knygos... O tos, kurių antrieji leidimai pasirodo Lietuvoje – tai mano vaikaičiai...“ (iš laiško autorei 1997 10 03). Logiška: ateina laikas – gimsta ir auga vaikaičiai...

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, rašytoja  Aldona Ruseckaitė - Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė  2010 metais apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi

 

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)