21. Rajoninei spaudai atėjo – patys sunkiausi laikai. Ką daryti?

Įdomiausia ir prasmingiausia buvo dirbti Atgimimo pradžioje. Nepakartojami dalykai. Ateina redakcijon įmonės ar kolūkio partinės organizacijos sekretorius, ateina vyskupas, ateina buvęs Sibiro tremtinys, ateina Didžiojo Tėvynės karo veteranas...

Taip buvo neįprasta, įdomu. Kalbamės, fotografuojamės, imame interviu. Jokio pykčio, visi maloniai bendraujame. Didžiulis dvasinis pakilimas. Tokią atgaivą žmogus turbūt tik kartą gyvenime gali pajusti.

Deja, tai truko neilgai. Bet ir nestebina: euforija ilgai trukti negali. Po pakilimo ateina atoslūgis, dvasinė krizė. Per mano netrumpą gyvenimą, tokios gilios krizės kaip dabar nebuvo. Taip man atrodo. Kiekvienas piršto pajudinimas skaičiuojamas pinigais. Skaičiuoti būtina visose gyvenimo srityse, siekti pelno.

Tačiau visur turi būti ribos, siekti pelno neprarandant padorumo, etinių, moralinių bei kitų bendražmogiškų normų. O mūsų žurnalistikoje, ypač komercinėse televizijose, dažnai to nepaisoma. Orientuojamasi į žemiausių žiūrovų, skaitytojų instinktus.

Neatsitiktinai didžiausią Lietuvoje tiražą turi bulvarinė spauda. Nejaugi ten dirba talentingiausi respublikos žurnalistai? Anaiptol. Gaminti skaitalą didelio proto nereikia.

Šiuo metu rajonų spauda gyvena pačius sunkiausius laikus. Žurnalistai ne tiek apie kūrybą galvoja, o daugiau iš kur gauti pinigų išgyventi. Daugiausia skaitytojų kaime, bet tai vis pensininkai, nuskurdėliai, besveikačiai ir bepinigiai. Jie nori skaityti vietinę spaudą, tačiau nori ir valgyti, vaistų nusipirkti, o tam neužtenka pinigų.

Redakcijos išlaidos didėja (patalpų šildymas, elektra, laikraščio spausdinimas ir t.t.), spaudos pristatymas skaitytojams brangsta, tai ką daryti? Didinti prenumeratos kainą? Bet jei šios dienos kainomis kaimiečiai neturi pinigų laikraščiui prenumeruoti, tai kokių rezultatų galima laukti padidinus prenumeratos kainą?

Be to, uždaromi kaimų paštai, atleidžiami laiškininkai, vaizdas kraupus. Jei nebus kompensuojamas (nors iš dalies) vietinės spaudos pristatymas prenumeratoriams, finalas tikriausiai bus liūdnas, o ne vienas žurnalistas, užuot ėjęs į redakciją, pasuks jau gerai Lietuvoje išmintais takais – į darbo biržą. Tikėtis, kad ten buvo leidžiamas koks nors laikraštis, pavyzdžiui, ,,Bedarbių žinios", irgi nerealu...

Gal LŽS XV suvažiavimas visai Lietuvai primins, kokią žalą žmonėms, naikindam pačią populiariausią mūsų sodžiuje – vietinę spaudą, taip pat ir respublikinius leidinius, daro mūsų šalies Seimas ir Vyriausybė?

Vladimiro Bresniovo (Vlaberio) piešinys "Lietuvos piniginė"