„Didžiuojuosi, kad esu lietuvis.“ „Man gėda prisipažinti, kad aš – lietuvis.“ „Tik idiotai ir pensininkai neemigruoja iš šitos bananų respublikos.“ Tokios patetiškos frazės išsprūsta ne vienam. Po koncerto, krepšinio varžybų, paaiškėjus rinkimų rezultatams, paskaičius kriminalinėse kronikose apie tautiečių žygdarbius namie ir užsienyje.
Mūsų lietuvybės pakilimo arba jos neigimo protrūkiai – būtinai su riebiu pliusu arba minusu… Netgi isteriški.
Vis daugiau lietuvių (ypač jaunų) tėvynę linkę mylėti ir… ją mokyti, kaip gyventi, iš tolo. Svetur gaudami didesnę algą, ten kurdamiesi sau ir šeimai saugesnę buitį, kitokius gyvenimo vertybių orientyrus.
Vienus iš mažų Lietuvos miestelių ir kaimų į airijas ir danijas išginė juodas nedarbas ir skurdas. Kiti pragmatiškai apskaičiavo, kad jų įgyta specialybė užsienyje apmokama kelis ar net keliolika kartų geriau, karjeros perspektyvos didesnės, gyvenimas įvairesnis, linksmesnis, ir plūstelėjo iš Lietuvos ištisomis klasėmis, kursais, bičiulių būriais.
Nesmerkiu ekonominės gerovės ieškančių emigrantų. Bet ar noriu, kad tapusieji kitų valstybių piliečiais, atostogauti į Lietuvą atvažiuojantys su kevinais ir robinais šaukiamais savo vaikais ir anūkais, jau nesurezgančiais lietuviško sakinio, rinktų man valdžią? Tikrai ne. Nes man, gyvenančiai Lietuvoje, tenka ir piliečio pareigų našta, o tam geografiškai ir dvasiškai jau nutolusiam ekslietuviui – teisės.
(Rūtos Kanopkaitės minčių tęsinys – mūsų svetainės „Komentaruose”)
