Režisieriau Agniau Jankevičiau, būk pasveikintas su premjera. Nes naujausias, dar „šviežias“ Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis – Danielio Daniso „Akmenų pelenai“, mano manymu, yra retokas mūsų sceniniame gyvenime atvejis, apie kurį būtina kalbėti, dalintis dar gyvais įspūdžiais ir pastebėjimais, ir ne tik dėl to, kad jie gali ilgainiui išblėsti, nusitrinti. Nes pastatymas – neabejotina visos kūrybinės grupės, visų pirma režisieriaus, sėkmė, ir būtent apie tai kalba.
Klajojantys trubadūrai, urviniai režisieriai, banalių „situacijų komedijų“ statytojai, nupezusio buitinio psichologinio metodo nemirovičiai – dančenkos ir gerai įmitę kai kurių teatrų (tiksliau, prekyviečių) vadovai, su ryškiu užrašu ant kaktos „Ko pageidaujate?“, turėtumėt bent suvokti, kad jūsų veikla vienadienė ir jokios išliekamosios vertės, deja, neturi. Nei išliekamosios, nei auklėjamosios, nei pamokančios. Svarbiausia, neverčiančios mąstyti, prisiminti, keistis. Mat teatro misija užmiršta, užginčijama, badoma keisti banalybių surogatu, taip iš dalies skatinant abuojumą, nejautrą, atskirtį.
Režisierius Agnius Jankevičius, vėl pasirinkęs šiuolaikinio kanadiečio dramaturgo D.Daniso pjesę, šįkart „Akmenų pelenus“, pabrėžtinai pademonstravo savo požiūrį į teatro misiją, principingą, atvirą, skaudų požiūrį. Ne volungėlių trelės, ne tikrovės iškraipa (tiksliau, melas), ne dirbtiniai herojų ant koturnų pseudo jausmų proveržiai.
A.Jankevičiui visų pirma rūpi asmenybės vidinė kančia, jos santykis su aplinka, su šalia esančiais. Personažų vienatvė, nedrąsūs bandymai pralaužti susvetimėjimo, neapykantos, patyčių ir pažeminimo užtvaras palaipsniui tampa sielos maištu. Revoliucingas tas A.Jankevičius, nors ir tikina, kad meilė yra sąlyga išgyventi, tačiau tikrosios meilės be maišto ir pasipriešinimo nebūna. Režisieriui būtent tai ir maga atskleisti, kaip ir asmenybės pokyčius, jos netikėtas metamorfozes.
Danielio Daniso „prisiminimų drama“, siužeto vingių paprastumu ir, pasakyčiau, tradiciškumu, pirmu įspūdžiu, ne itin stebina ir regis, nesudaro itin perspektyvių galimybių aktoriams atsiskleisti, o režisūrai visu balsu šaukti apie jai rūpimus skaudulius. Nei postmoderno stilistikos, nei empirinio, nei senstelėjusio magiškojo ar madingo kabalistiškojo realizmo. Paprasta kasdieniška nūdienio gyvenimo istorija. Apie vienišių, savo skausmą dėl mylimos žmonos žūties užslėpusį giliai sieloje… su dukra besikuriantį atokioje sodyboje… užsimiršimo ieškantį nesibaigiančiuose darbuose… ir surandantį Meilę… Meilė išganymas…Meilė atpirkimas… Meilė nauja, įprasminta Būtis….Be abejo, tragiškas finalas – natūrali dvasinės kulminacijos pasekmė. Žodžiu, „Akmenų pelenų“ siužeto posūkiai neįmantrūs, tačiau…
Tačiau perteikti su tokia įtraukiančia jėga, tokia įtaiga, kad nejučia užmiršti panašias istorijėles. Kiekvieno personažo dramatinė linija išmaningai sudėliota, sudėtingi tarpusavio santykiai atsiskleidžia panaudojant netikėtas stilistines figūras, ir, kas bene įdomiausia, veikėjai tarpusavyje beveik nebendrauja. Minimalus ryšys sąlygoja ir minėtą „prisiminimų“ motyvą – visi personažai kalbasi su savimi, (su žiūrovu), prisimena, ginčijasi, pergyvena, užsiima savianalize ir nuolat ieško kankinančio atsako į tuos nesibaigiančius „kodėl“…
Akivaizdu, kad D.Danisas yra talentingas žodžio meistras, žinoma, ne tradicinio draminio, o daugiau poetinio, turiu omeny ne seilėtą sentimentalųjį, o skaudų, apnuogintą, slapčiausias sielos kerteles atveriantį stilių. Pavadinčiau tai atsivėrimų impresijomis.Tačiau tokius personažų atsivėrimus sujungti į vientisą reginį, pajungti kiekvieno istoriją spektaklio visumai, sugebėti tokiomis impresyviomis arabeskomis perteikti nūdienos herojų kančią, pasiaukojimą, Meilės pavydą ir atgailą, galų gale įtikinamai parodyti dvasios metamorfozes sugeba tik neeilinių gabumų režisierius. Manau, kad jau galima kalbėti apie Agniaus Jankevičiaus teatrą. Turiu omeny jo kūrybinę drąsą, norą ir gebėjimą kalbėti apie bendruomenės ir individo skaudulius, priešpriešą, asmenybės kančią ir vienatvę.
Juk ir „Akmenų pelenuose“ režisierius taip tvirtai surentė visą spektaklį, kad dramatiška istorija, regis, išsakoma vienu atokvėpiu, prikausto žiūrovų dėmesį ir, kas svarbiausia, sujaudina. Pajungdamas visus komponentus (scenovaizdį, muziką, apšvietimą) vienam tikslui, A.Jankevičius preciziškai aktorių pagalba analizuoja herojų tarpusavio santykius. Vidiniai monologai, retrospektyva, kiekvieno savaip atpasakoti jau įvykę nutikimai ir besikeičiančios būsenos, užplūstantys jausmai – visa tai meistriškai kaitaliojant, sudaro įtaigų, sukrečiantį paveikslą.
Scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė, jau ne pirmą kartą dirbanti su A.Jankevičiumi, tapo jo vienminte ir akcentavo svarbiausius režisieriaus sumanymo elementus – sąlygišką, kone asketišką aplinką, kurioje dominuoja vienišas medelis ir simboliais tampantys akmenys. Tie akmenys personažų gyvenime itin svarbūs. Poetinė metafora virsta tai nepakeliama našta, tai apsivalymo ir dvasinio pasikeitimo ženklu. Kaip tais ženklais ir simboliais naudojasi personažai?
Kaip minėjau, visi jie susieti vidiniais ryšiais, jausmais, ar slepiamais, ar nelauktai prasiveržiančiais, ir atsivėrimų impresijų stilistika itin rimtas išbandymas visam kvartetui – Klermonui, Širlei, Paskalei ir Koko. Aktoriai ne tik meistriškai panaudojo simbolius, bet ir sugebėjo išvengti banalios melodeklamacijos, itin įtaigiai, su vidine jėga, atskleidė savo herojų sielų pokyčius, užgimstančius jausmus, aistras.
Viena pagrindinių personažų – Širlė (Gabrielė Aničaitė), kuriai tenka itin didžiulis emocinis ir draminis krūvis. G.Aničaitė visais atžvilgiais nusipelno pagyrų – ir dėl subtiliausių dvasinių pokyčių niuansų atskleidimo, ir dėl sukrečiančio pasirinkimo tarp Meilės Klermonui (Henrikas Savickis) ir pykčio priepuolyje tėkšto pažado draugams. Apskritai G. Aničaitės ir H. Savickio duetas įsimenantis ir vientisas savo natūralumu ir sielų grožiu. Pradžioje Klermonas, pats primenantis apkerpėjusį akmenį, paniręs savo skaudžioje vienatvėje, bando priešintis užplūdusiai meilei, tačiau visaapimantis jausmas, prikeliantis jį ir keičiantis ir dukros Paskalės (Inga Mikutavičiūtė) gyvenimą, akivaizdžiai byloja apie Meilės pergalę.
Mirties pragaištingumas ir asmenybės pasmerktumas, mano manymu, šios Meilės pergalės dėka spektaklyje yra paneigiamas. Meilė nugali mirtį – tai svarbiausia režisieriaus ir kūrybinės grupės idėja. Bene gražiausios, jautriausios ir poetiškos vietos spektaklyje ir sietinos su I. Mikutavičiūtės, G.Aničaitės ir H.Savickio personažų atsivėrimais ir tarpusavio santykiais.
Tačiau jei simboliškai Meilė išaukštinama, padėti išvengti tragiškos baigties ji nepajėgi. Nes tradicinis jausmų trikampis, šiuo atveju meilė be atsako, sukelia neišvengiamą dramatišką atomazgą. Koko (Aleksandras Kleinas – tokiu sąstatu teko matyti spektaklį), tampa ta varomąja viso spektaklio jėga su itin neigiamu užtaisu. Ir A.Kleino tikslios vaidybos dėka supranti, kad jo herojus, besiblaškantis, vidujai palūžęs, beviltiškai įsimylėjęs Širlę, tik beatodairiško jausmo ir aklo pavydo genamas, sukelia katastrofą .
Spektaklio finalas, nepaisant tragiškos atomazgos, teigia viltį
Apsivalymas per Kančią.
Apsivalymas per Viltį.
Apsivalymas per Meilę.
Nuotraukoje: Recenzijos autorius, rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus
Alberto Švenčionio nuotr.
