17. Kai išmintis tyli, emocijos liejasi netramdomos...

Norėčiau su kolegomis LŽS XV suvažiavime padiskutuoti, kokia yra šiandieninė žurnalisto misija, objektyvi žurnalistinė nuomonė ir savigarba. Ir apskritai, kiek aktuali ar netgi reikalinga ši profesija dabartiniame amžiuje, kai kiekvienam yra suteikta daugybė galimybių rasti pageidaujamą informaciją.

Tikrai nesu savo profesija nusivylusi ar vidutinio amžiaus krizės kamuojama moteriškutė, tačiau šiandien tarp kolegų beveik nerandu tokių, kuriems jausčiau pagarbą ar galėčiau pasisemti profesijos subtilumų. Daugeliui plunksnos brolių įprasta reikšti asmeninę nuomonę, nepaisant, kad jai pagrįsti jie dažniausiai neturi (ar nepasivargina rasti) nei rimtų argumentų, nei iškalbingų faktų.

Nuostata, kas būtų, jeigu būtų, yra grindžiama daugelis televizijos laidų, o spaudos puslapiuose dažniausiai figūruoja tik dvi nuomonės: už arba prieš. Dažniausiai ir televizijos studijose kviečiami pašnekovai tam , kad susiginčytų ir, prodiuserių laimei, dar galiausiai tiesioginio eterio metu nusikeiktų ar riebiai apsižodžiuotų. Smagumėlis? Tie televizijos ir spaudos karai ir kariukai, turintys savus užnugarius, strategus ir vadus, regis, turi pretenzijų vienaip ar kitaip įtakoti kiekvieną dar skaitantį spaudą ar žiūrintį televiziją, nepaisant, žmogus nori to ar ne. Emocijos, emocijos, ir dar kartą emocijos tapo pačiu rimčiausiu argumentu. Suprantama, kai išmintis tyli, emocijos liejasi netramdomos.

Kita vertus, vyraujanti nuomonė, kad jei kam kas nors nepatinka, galima nežiūrėti ar neskaityti labai vienašališka ir vienpusiška. Tai, pasakykite, kolegos, ką žiūrėti ir skaityti, jei dar nepraradau poreikio daryti tai, tačiau visai neturiu nei laiko, nei noro veltis į tokias diskusijas, kuriose svarbiausia– kas, ką ir už kiek. Užsienio televizijos ir spauda? Suprantama, tačiau gyvenu Lietuvoje, kur kiekvieną dieną nutinka begalė įvykių. Ir ne tik kriminalinių ar auto, kurie kažkodėl nemažai daliai kolegių atrodo patys svarbiausi ir aktualiausi mūsų šalies gyventojams.

Kam reikalinga informacija ir ką ji suteikia žiūrovui, kai įvardijantis save solidžios laidos žurnalistas skambina vienai poniai, norėdamas sužinoti, koks jos atsakas į kitos ponios pasakytą ne visai korektišką nuomonę apie ją? Kam visa tai? Reitingai ir tiražai? Įdomu tai, kad jie nešauna į aukštumas, nepaisant daugelio pastangų, o stabiliai laikosi ties atitinkamais ir nekintančiais skaičiukais arba leidžiasi žemyn. Kodėl?

Daugelio užsienio televizijų žurnalistai sugeba pateikti solidžias ir argumentuotas nuomones apie įvairiausius politinius, ekonominius šalies įvykius patys, nes specializuodamiesi vienoje ar kitoje srityje, jie turi reikiamų žinių ir aiškią nuomonę. Mūsų kolegos dažniausiai kviečiasi įvairius ekspertus, ekonomistus, politikus. Stinga patirties, žinių, išsilavinimo? O gal tiesiog taip mėginama vėl įpiršti kažkieno nuomonę, nesigilinant, ar ji teisinga, o gal kažkam tik labai naudinga.

Piešinys "Juokdarys", aut. Vladimiras Beresniovas