In memoriam Juozas Kojelis (1916 12 02 – 2010 11 11)

Vidmantas VALIUŠAITIS, radijo laidos „Žiniasklaidos anatomija” vedėjas

Kojelis_II.JPGLapkričio 11-osios rytą po trumpos ligos Kaune mirė iškilus žurnalistas ir visuomenės veikėjas, pedagogas ir švietėjas Juozas Kojelis. Gruodžio 2 dieną jam būtų sukakę 94-eri. Iki pastarojo meto buvo fiziškai pajėgus, intelektualiai guvus, nuostabiai darbingas. Kiekvieną dieną jis sistemingai dirbo: rašė savo paskutinę knygą – atsiminimus.

Ant Juozo darbo stalo liko bent trys projektai, kuriuos išvysti tikėjosi dar būdamas gyvas: korespondencijos knyga, trečiasis publicistikos tomas ir atsiminimai apie gyvenimą išeivijoje. Praėjusią vasarą jis man sakė: „Gyvenimą nugyvenau, mirti nebijau, Dievas buvo dosnus, nebeturiu ko Jo prašyti, tik tikiuosi, kad dar porą metų sutvarkyti „paskutinius reikalus“ Jis man duos…“

Davė pusmetį. Laiko šiek tiek pritrūko, ypač atsiminimams. Nors parašė nemažai, per 35 tūkst. žodžių, bet parašyti visko, apie ką parašyti jis norėjo, nebesuskubo. Pastarąjį mėnesį tam tikrų nuojautų apie galimus sveikatos svyravimus, matyt, turėjo: kelis kartus man skambino, prašė susitikti, pageidavo tam tikros talkos atlikti šiuos projektus iki galo. Pažadėjau. Man taip pat atrodė, kad bent pora metų, sprendžiant iš dvasinės ir fizinės kondicijos, jis dar turės.

„Nesu nei rašytojas, nei politikas, juolab – koks nors naujų idėjų vėliavnešys, – nepervertindamas savęs kalbėjo J.Kojelis 2006 metų gruodžio 9 dieną Kauno karininkų ramovėje, minint jo 90-metį. – Esu vienas iš daugelio, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą baigė universitetą, tarnavau nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, vėliau dalyvavau antinacinėje ir antibolševikinėje rezistencijoje. Būsiu nekuklus pats save priskirdamas prie sąžiningų žmonių. Tikiu, kad sąmoningai nedariau kam nors medžiaginės ar moralinės skriaudos ir niekada nemelavau. Tiesos nesakiau tik tardomas vokiečių gestapo. Prisipažįstu, kad polemikoje kai kada per aštriai pasisakydavau, ir būtų buvę geriau, jei būčiau išlikęs nuosaikesnis.“

Ir toliau Juozas klausė: „Ar kada klydau? Taip, ne kartą. Tik prie klaidų prisipažįstu be sopulių. Manau, kad tarp mirtingųjų neklystančių nėra. Ar vienu kitu klausimu esu keitęs nuomonę? Taip, tik, manau, esu ir pasakęs, kodėl taip padariau.“

Savo 90-mečio kalboje J.Kojelis pabrėžė, kad judaizmo pagrindai grindžiami teisingumo (tiesos) principu, o krikščionybės – meilės ir gailestingumo. „Bet jei būčiau priverstas tarp tų dviejų principų pasirinkti vieną, rinkčiausi teisingumą, nors esu krikščionis. Gailestingumo ir meilės be teisingumo neįsivaizduoju, nors ir teisingumas be gailestingumo ir meilės gali būti nepakeliamai brutalus. Tikiu, kad teisingumas ir gailestingumas vienas antro neišskiria, o papildo.“

Šiose keliose pastraipose – visas Kojelis: visuomenėje, žurnalistikoje, šeimoje. Visur jam galiojo tie patys principai, visur buvo toks pats integralus.

 Patyręs bolševikų siausmą pirmosios okupacijos (1940-1941) metais, paskiau nacių persekiojimą ir įkalinimą Klaipėdoje bei Ragainėje (1943-1944), J.Kojelis savo paties kailiu pajuto totalitarizmo prigimtį ir bolševizmą bei fašizmą suvokė kaip rafinuotas metafizinio melo sistemas. Jam atrodė, kad lengvai žiūrintieji į moralės ir teisės normas politikos praktikoje paneigia atramą pačiam Lietuvos laisvės pamatui. Jis rašė: „Kas viešajame gyvenime ar „pogrindyje“ prieš kitus lietuvius naudoja melą ar kitas negarbingas priemones, tas talkina bolševizmui, nors už pinigus ar dėl garbės tą bolševizmą susiriesdamas viešai keiktų.“

J.Kojelio žurnalistinė kūryba – tai ištisos kelios Lietuvos istorijos epochos. Pradėjęs bendradarbiauti spaudoje 1935 metais, tą darbą dirbo ilgai ir produktyviai – net 75 metus! Paliko vertingų pasakojimų, turingos publicistikos, unikalių liudijimų.

„Tikiu, kad mano straipsnių mozaiką skaitantieji, – palydėdamas savo publicistikos tomą „Iš nakties į rytą“ rašė Juozas, – pamatys žmones ir jų veiklą neiškreiptą, neretušuotą, parodytą sine ira et studio. Polemizuodamas nė prieš vieną oponentą niekad sąmoningai nepanaudojau neteisingo fakto. Vartojau ir kietokų išsireiškimų, tačiau laikiausi kun. Stasio Ylos nuostatos: „Žodis gali būti aštrus, bet švarus.“

J.Kojelio mirtis, tikėkimės, netaps kliūtimi išvysti dienos šviesą projektams, paliktiems ant jo rašomojo stalo. Esu tikras, kad žodžiai, kuriuos jis parašė leisdamas savo publicistikos knygas, tinka ir tiems jo darbams, kurie dar laukia leidėjo: „Tikiu, kad ir mano vaikai, gimę Amerikoje, – Daina, Rasa ir Linas, gal ir dukraitės, Aleksa ir Lina, – paskaitinėję mano straipsnių, galės pasakyti, kad tėvas ir senelis mylėjo tiesą ir už ją kovojo, nepaisydamas, kas ją būtų pažeidę, savi ar svetimi.“

Biografijos faktai

Gimė 1916 m. gruodžio 2 d. Viekšnaliuose, Telšių apskrityje, aštuonių vaikų ūkininkų šeimoje.

Mokėsi Kražių „Žiburio“ gimnazijoje, klasikinę filologiją studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o paskutinį semestrą – Vilniuje.

Mokytojavo Kretingoje, lietuvių gimnazijoje Miunchene, lituanistinėse mokyklose Čikagoje ir Los Andžele, dėstė JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje. Buvo gimnazijų direktorius ir vicedirektorius.

Okupacijų metais dalyvavo antibolševikinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Vokiečių gestapo areštuotas, kalėjo Klaipėdos, Ragainės ir Kauno kalėjimuose.

Išeivijoje įvairias pareigas ėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos, Lietuvių fronto bičiulių, Amerikos baltų laisvės lygos, Lietuvių fondo, Rezoliucijoms remti komiteto, Politinių kalinių sąjungos, JAV respublikonų partijos ir kitose organizacijose.

Nuolat rašė lietuvių ir amerikiečių spaudoje, redagavo žurnalą „Į Laisvę“, dalyvavo žurnalų „Aidai“ ir „Lietuvių dienos“ redakciniuose kolektyvuose, išleido dvi stambias publicistikos knygas „Iš nakties į rytą“ (1996), „Tarp rūpesčių ir vilties“ (2001).

————————–

Juozas Kojelis artimai bendravo su kauniečiais rašytojais ir žurnalistais. LRS narys Petras Palilionis , LŽS nariai Petras Garnys, Svetlana Gužauskienė, Laisvis Karvelis – prieš kelerius metus apie mūsų išeivijos šviesuolį sukūrė dokumentinį filmą „aukoti ir aukotis…”. 2007 metais tradiciniame Kauno žurnalistų spaudos baliuje, skirtame lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos įkūrimo 85-mečiui, dalyvavo ir savo prisiminimais dalijosi visų gerbiamas ir mylimas Juozas Kojelis. Fotomenininkas Albertas Švenčionis tą dieną meniškai įamžino žurnalistų svečią, kurio veide – prisiminimų liūdesys ir džiaugsmas,  ilgesys ir viltis…

A.A Juozo Kojelio atminimui – mūsų svetainės puslapyje „Fotoreportažai” pateikiame kelias LŽS nario A.Švenčionio  pateiktas menines nuotraukas

 

Panašūs straipsniai