2019 m. lapkričio 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Garbė ir principai tarp dviejų pasaulių

Aldona ŽEMAITYTĖ

Polemika_II.JPG

Žinoma, jie per vėlai suprato, kad neras to, ką paliko, pasirinkdami savanorišką tremtį į Vakarus jaunystėje. Lietuvą, o pirmiausia jos žmones, jie pamatė jau nebe tą, kokia sapnavosi ir kokią mėgino prižadinti. Pusės amžiaus priespauda padarė savo, o perkeistą sąmonę, deja, nelengva atkeisti...

Ir vis dėlto jie nepuolė į pesimizmą. Visomis išgalėmis stengėsi veikti pagal savo patyrimą, fizines ir dvasines jėgas. Jie buvo stiprūs fiziškai (V. Bražėnas mirė eidamas 98-tuosius, J. Kojelis – 94-tuosius metus). Fizinę sveikatą palaikė dvasinis stabilumas, grindžiamas įsitikinimų grynumu ir sąžiningumu. Vilius Bražėnas buvo žinomas JAV amerikietiškoje ir lietuviškoje visuomenėje kaip garsus paskaitininkas, kovotojas prieš komunizmą ir globalizmą. Straipsnius į išeivijos ir amerikiečių spaudą ir knygas jis rašė pagautas idėjos, kurią grindė ne tik teoriniais išvedžiojimais, bet ir praktiniais pavyzdžiais.

 Į Lietuvą jis neparsivežė turtų, gyveno kukliame blokinio namo bute Karoliniškėse, o kai jau nepajėgė vienas gyventi – Gerantologijos centre Vilniaus Baltupiuose. Jį, kaip oratorių, girdėjusius tiesiog stulbino galingas balsas, skambėjęs lyg Jericho trimitas. Tą balsą jis išsaugojo iki gilios senatvės. Kolegos žurnalistai gal prisimena jį, jau 95 metų sulaukusį, almanacho „Žurnalistika 2008“ pristatyme Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, kai tuo galingu balsu su jaunatvišku maksimalizmu kalbėjo apie žurnalistiką ir žurnalisto vaidmenį visuomenės gyvenime.

Tai buvo tikras politinės žurnalistikos patriarchas – tvirtas savo įsitikinimais žmogus, grindžiantis savo įrodymus logiškais argumentais. Žurnalistas asketas, savotiškas vienuolis, kurio Dievas buvo Tėvynė, t.y. abu sandai sutilpo viename asmenyje. Nuo jaunystės prisiekęs skautas. Rašė į išeivijos spaudą (Darbininką, Dirvą, Draugą, Tėviškės žiburius ir kt.), taip pat į amerikietiškus laikraščius ir kitus leidinius. Rašė feljetonus ir, kaip minėjau, politinę publicistiką. Jo knygos „Sąmokslas prieš žmoniją“ išėjo trys leidimai, trečiasis leistas Lietuvoje, o „Nauja pasaulio santvarka“ buvo išleista jau Vilniuje. Kaip Sedos kautynių (1944 m.) dalyvis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Juozas Kojelis (jo biografiniai duomenys suminėti šių dienų laikraščiuose ir internetiniuose portaluose) buvo asketiško veido, judrus, komunikabilus ir smalsus pasaulio politiniams įvykiams žmogus. Tokį jį pirmą kartą pamačiau 1992 metais, kai Lietuvių fronto bičiuliai Vilniuje tarėsi dėl „Į laisvę“ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti studijų savaičių Lietuvoje. Tada sužinojau, kad jis ne tik pedagogas, Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas, bet ir žurnalistas, buvęs Fronto bičiulių žurnalo „Į laisvę“ redaktorius. Jo redaktoriavimo metais žurnalas gyveno bene geriausias savo dienas. Žurnalistinės patirties sėmėsi iš frontininkų autoriteto prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, taip pat nenuilstamai rašydamas į išeivijos spaudą, ypač Darbininką, kurį globojo iki pat šio leidinio uždarymo Bostone.

Tai buvo nenuilstamas kovotojas ne tik per spaudą. Jaunystėje – antibolševikinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, paragavęs ir gestapo duonos. Išeivijoje įsitraukė į daugybės lietuviškų organizacijų veiklą. Bet svarbiausi jam liko Lietuvių fronto bičiuliai ir „Į laisvę“ fondas, kurių likimu jau Lietuvoje gyvendamas rūpinosi iki paskutinių savo vėlyvos senatvės dienų. Buvo nepakantus melui ir išdavystei, griežtas polemistas, savo redaguotame žurnale ir kitoje išeivijos spaudoje plunksna kovęsis ne tik su sovietinės Lietuvos komunistinės ideologijos apologetais, bet ir su liberaliąja išeivių inteligentija, atsigręžusia „veidu į okupuotą Lietuvą“.

 Dėl to ne kartą buvo pakliuvęs į priešininkų stovyklos pašaipų taikiklį, bet nuo savo principų niekada neatsitraukė nė per sprindį. Antra vertus, naiviai tikėjo greitu nepriklausomos Lietuvos stojimusi ant kojų, buvo patiklus ir patirdavo skaudžių nusivylimų, apsirikęs kai kurių ano meto Sąjūdžio veikėjų demagogiškais išvedžiojimais, kai žodžiai skirdavosi nuo darbų. Jo paties žodis spaudoje buvo be priekaištų ir be kompromisų. Toks charakterio tiesumas ir kietumas gąsdino ne vieną kolegą, net jo bičiulius. Bet visi vertino jo asmenybės vientisumą. Jau gyvendamas Lietuvoje išleido dvi savo publicistikos knygas – „Iš nakties į rytą“ (1996), „Tarp rūpesčių ir vilties“ (2001).

Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, kurį idealizavo kaip savo neramios jaunystės miestą. Iki paskutinių gyvenimo šioje ašarų pakalnėje dienų rašė atsiminimus, kurių išleidimu ar parengimu spaudai, matyt, pasirūpins artimieji... J. Kojelio metodiškas darbštumas ir atsakomybė už savo žodį buvo pavydėtinas reiškinys žurnalistikoje. Jis kaip kontrastas dabartinių žurnalistų darbui iškyla mūsų dienų žurnalistikos paviršutiniškume.

Atsisėdusi prie popieriaus lapo (ne prie kompiuterio, nes negaliu rašyti kompiuteriu teksto, kurį išgyvenu ne protu, o širdimi) atiduoti pagarbą šiems principingos ir doros žurnalistikos riteriams, ėmiau mąstyti, ką iš mūsiškių kolegų galėčiau apibūdinti panašiais epitetais. Deja... Laikraščiuose, interneto svetainėse, „bloguose“, televizijoje veltui ieškotum tokių idealistinių ir principingų nuostatų žurnalistų ir redaktorių. Gal juos veikia laiko ženklai, kaip dabar priimta sakyti?

 Gal nauji papročiai ir įpročiai iš mūsų spaudos ir kitos žiniasklaidos veja laukan teisingumą, etiką, padorumą ir sąžinę? Populiarieji mūsų komentatoriai, man rodos, tėra gražbylingi gana tuščiavidurių frazių, savotiško greitojo žurnalistinio maisto, vartotojai, kuriems iš tikrųjų neskauda širdies dėl mūsų valstybės likimo. Jiems rūpi kur kas personališkesni ir žemiškesni dalykai...

Nuotraukoje: Komentarų autorė, žurnalistė Aldona Žemaitytė ir Vilius Bražėnas 2007 metais.

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)