Žurnalistų etika šiuo metu tarsi neregio saugomas namas – kas ką nori, tas tą ima. Net ir praėjusios savaitės skandalu virtusi teismo sprendimą pažeidusi Kristupo Krivicko „Akistata“ visoms trims žurnalistus kontroliuojančioms institucijoms nepasirodė verta dėmesio.
Teismas bene pirmą kartą Lietuvos istorijoje nusprendė, kad televizijos laida išvis neturėtų būti parodyta, nes joje buvo kalbama apie privataus asmens gyvenimą, o viešas asmuo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, kurią trūks plyš nori išversti iš posto „Akistata“, su neva žiurkių apgraužta močiute nesusijusi jokiais giminystės ryšiais.
Tačiau užuot garbingai pripažinęs savo klaidą ir vykdęs teisėtą teismo sprendimą K.Krivickas kartu su TV3 televizijos vadovais praėjusią savaitę vis vien rodė laidą ir, negana to, apsiskelbė cenzūruojamu nuskriaustuoju.
Tačiau precedento neturinti istorija Lietuvos žiniasklaidoje etikos sargams nepasirodė svarbi.
„Laidos nemačiau“, – nevynioja į vatą žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė. Ir priduria, kad, jei kas nors kreiptųsi, tai galbūt laidą pažiūrėtų ir pradėtų šios istorijos tyrimą. Panašiai reagavo ir kiti žurnalistų prievaizdai. Tik Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pasipiktino K.Krivicko laida, bet tik savo interneto dienoraštyje, o ne sąjungos vardu.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija kol kas palieka šios istorijos narstymą teismams, motyvuodama esą tai privatus reikalas.
Tiesa, Lietuvos radijo ir televizijos komisija „Akistatai“ per pastaruosius metus jau tris kartus yra skyrusi dėmesio. Visus tris kartus TV3 reitingų pažiba svarstyta už tą patį nepilnamečių duomenų neteisėtą atskleidimą, ir kaskart komisija tesugebėjo tik pagrūmoti piršteliu skirdama televizijai įspėjimus, į kuriuos, kaip žinia, numojama ranka.
Po tokių „milžiniškų“ bausmių nenuostabu, kad ir dabar TV3 vadovybė iš įpročio, suformuoto dar Garliavoje, ėmė nepaisyti teismų sprendimų nė kiek nesibaimindama galimų nuobaudų, kurios siekia daugiausia kelis tūkstančius litų. Reklama tokią finansinę naštą, greičiausiai, padengtų vos per kelias eterio minutes.
Žinau, ką visos trys žurnalistų etikos sargų brigados atsakytų į tokią jų pačių neveiklumo kritiką: nėra žmonių viską sužiūrėti, nėra galių tinkamai nubausti.
Bet šiuo atveju sunku patikėti, kad iš trijų komisijų neatsirado nė vieno žmogaus, kuris rastų laiko peržiūrėti laidą ir siūlyti ją svarstyti bent jau dėl profesinio intereso.
O galios… Galima sutikti, kad jų trūksta, tačiau ar iki galo išnaudojamos esamos?
Šiuo atveju jau tris kartus dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pažeidimų „Akistatą“ įspėjusi Lietuvos radijo ir televizijos komisija vieną kartą vietoj pagrūmojimo piršteliu galėtų mostelėti kumščiu. Būtent šios komisijos valioje yra licencijų televizijoms išdavimas, atėmimas ar sustabdymas.
Tai, žinoma, baisi sankcija, dėl kurios komisija neabejotinai sulauktų kaltinimų cenzūra bei violetinių piketų.
Tačiau gal vieną kartą būtų verta nusirišti nuo akių raiščius, nebedrebėti prieš teisinės valstybės pamatus griaunančią minią ir žurnalistų vardą teršiančius skandalų kūrėjus vien tam, kad visi kiti krivickai kitą kartą elgtųsi atsargiau?
Tačiau sargai tyli. O kai tyli sargas, nenuostabu, kad moralės vagysčių žiniasklaidoje kiekvieną dieną vis daugiau.
Galima tik tikėtis, kad sargų abejingumu neužsikrės tokių laidų sugniuždyti žmonės. Jie vieninteliai, panašu, dabar gali drąsiai žengti į teismus ir iškelti baudžiamąsias bylas už šmeižtą visiems tokiems iš piršto skandalus laužiantiems tyrėjams.
Piešinyje: Keistas, bet užsispyręs Žiniasklaidos ožys
Algimanto Snarskio, laikraščio „Ūkininmko patarėjas” dailininko, piešinys
