Mano amžininkai ir amžininkės gal dar nepamiršo sovietinio anekdoto apie kalnų piemenį, kuris ganė avis (!) ir labai panašėjo į Leniną. Tas nekvailas piemuo uoliems politrukams, panorusiems koreguoti jo išvaizdą, kiek grebluodamas atsikirto: „Barzdelę nusiskusti galima, bet ką darysime su pasaulėžiūra?!“ Raudonos pažiūros…
Aš ilgai negalėjau suprasti, kodėl jos tokios gajos? Tik todėl, kad pasaulis vis dar pilnas tinginių? Rėksnių, kuriems rimčiausias darbas – mitingas?
Tačiau štai koks paradoksas: ideologiniai rėksniai ir tinginiai, visi didžiausieji kasbuvoniekstasbusviskuo propagandininkai, šiandien ramiausiai varto milijonus arba pasijunta dievukais sėdėdami „postuose“, kuriuos išlaiko mokesčių mokėtojai, ir visai nesibodi nei savųjų turtų, nei savosios visagalybės, o žmonės, kitados saugumuose ir sibiruose mokyti gyventi iš naujo, gyventi pagal „Komunizmo statytojo kodeksą“, ne tik kad nesipiktina naujaisiais „kunigaikščiais“, „grafais“ ir „karaliais“, bet dargi juos palaiko – renka į Seimą, į savivaldybių tarybas, balsuoja už šokančius, dainuojančius, kvailiojančius, nesilaikančius įstatymų anei Dekalogo.
Kas nutiko? Sovietinė nomenklatūra, iki Nepriklausomybės gyvenusi tik šiek tiek geriau nei darbo liaudis (spec. bufetas, spec. ligoninė, spec. sanatorija; vienas kitas žirnelių ar majonezo indelis, vienas kitas patalynės komplektas, viena kita sekcija ar „žiguliukai“ per profsąjungas) sulaukė savosios valandos? Ko kasbuvoniekstasbusviskuo nesugebėjo pasiekti per ilgą sovietmetį, tą pasiekė dabar?
O gal dėl šiandieninės situacijos kalti esame visi – džiūgavę dėl trispalvės Gedimino bokšte, virpėję iš laimės, kad mums „grąžinama“ Vilniaus katedra, net stovėdami ploję, kad LKP „atsiskiria“ nuo TSKP? Argi ne mes patys, švariai apgautos avelės ir avinėliai, leidome savo „ganytojams“ tik barzdeles nusiskusti?
Antrasis paradoksas, kurį supratau gyvendamas Nepriklausomybėje, dar keistesnis: sovietų ideologai tik todėl taip uoliai persekiojo tikėjimą, nes norėjo mums įpiršti savą religiją! Nesijuokime. Atsiminkime „šventąją trejybę“: Marksą, Engelsą, Leniną… Atsiminkime sovietų „kalėdas“ – Didžiojo spalio revoliucijos metines – ir jų „velykas“ – Darbo žmonių solidarumo gegužės pirmąją. Atsiminkime raudonuosius „archangelus“ – pirmuosius partijos sekretorius ir „visus šventuosius“ – vadinamąjį politbiurą. Atsiminkime ilgai lauktuosius „mesijus“ – Nikitą Cruščiovą, pasmerkusį stalinizmą, ir Michailą Gorbačiovą, pradėjusį perestroiką… Sovietai juk net ir savąjį „katekizmą“ turėjo – jau minėtąjį „Komunizmo statytojo kodeksą“! O jų plenumai, sąskrydžiai, suvažiavimai – kuo ne „mišios“? O svarstymai darbo kolektyvuose – kuo ne „išpažintis“ ir „atgaila“? O jų demonstracijos? Argi tai ne „procesijos“ ir „atlaidai“ – su vėliavom ir transparantais, su „šventaisiais“ paveikslais?
Kiek anksčiau, kai uoliausi ateistai per didžiąsias Lietuvos (jau nepriklausomos!) šventes ėmė plūsti į katalikų šventoves ir karštai žegnotis, akylai stebint Nacionalinio transliuotojo kameroms, dar patraukydavau pečiais: iš kur taip greitai išmoko? O štai dabar, prisiminęs dar vieną anekdotą, nebesistebiu: juk visada mokėjo! Pamenate: atsikelia komunistas iš ryto – dešiniosios pirštai prie kaktos (pasitikrinu!), paskui – į kairę (partinis bilietas vietoje!), į dešinę (piniginė vietoje!) ir ties pačiu kūno viduriu (klynas uždengtas!)?
Ne per seniausiai sykiu su grupe neįgaliųjų, lydimų profesionalių menininkų, svečiavausi Mažojoje Lietuvoje. Tilžės (Sovetsko), Įsrūties (Černiachovsko) bažnyčiose bei Karaliaučiaus (Kaliningrado) lietuvių parapijos namuose rodėme kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės pagal mano poeziją sukurtą žodžio ir muzikos spektaklį „Prabudimai“. Daug bendravau su čia gyvenančiais žmonėmis – lietuviais, o ir rusais, kurie, nors daugeliui vis dar asocijuojasi su sovietais, per laiką po SSRS subyrėjimo, labai pasikeitė. Nesutikau nė vieno, vis dar pretenduojančio būti mano „vyresniuoju broliu“, nors leninai iš srities centrinių aikščių niekur „neišsivaikščiojo“. O sugrįžęs namo radau manęs belaukiantį laišką, kuriuo demokratinės Lietuvos valstybės tarnautojas piktinasi, kad drįsau Veliuonos bažnyčios šventoriuje „pasistatyti sau paminklą“ – taip raudonspalviai šių dienų ateistai traktuoja Rūpintojėlio skulptūrą, kuri – Evangelijos žodžio tūkstantmečiui atminti – mano ir kitų žmonių buvo padovanota parapijai… Dar daugiau: buldozerinio ateizmo šalininkas savo raštu įpareigoja mane skulptūrą nusigriauti! Lyg būtų tiesioginis mano viršininkas…
Štai tuomet man ir kilo mintis, kad galgi be reikalo mes, lietuviai, savuosius leninus nugrūdome kuo atokiau – į Grūto parką… Gal vertėjo dar kurį laiką palaikyti tą „pasaulinės revoliucijos vadą“ sau ant akių – kaip perspėjimą, kad iš savo smegenų raudonligės kol kas neištrynėme?
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, laikraščio „Šeimininkė” bendradarbis, rašytojas Gasparas Aleksa
