Vyresni TV žiūrovai dar pamena senosios animacijos herojus – varlę keliauninkę, pingviniuką Lolo ar lietuvišką Baubą – ir neslepia noro, kad jų atžalos žiūrėtų lietuviškus filmukus. Tačiau televizijos tokiems pageidavimams, rodos, kurčios.
Filmukų projektais neužsiima
Dabar televizijos užkimštos užsienietiška produkcija, auginančia bakuganų, tomblibukų ar teletabių gerbėjų kartą. Apie lietuviškų filmukų gyvavimą galima išgirsti nebent retuose animacijos festivaliuose ar skurdžiose žinutėse apie jų kūrėjų pripažinimą užsienyje.
Animacijos dailininkas ir režisierius Valentas Aškinis, kuris yra vienas tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis” organizatorių, dėl tokio animacijos merdėjimo kaltina ir kultūros politiką, ir televiziją. „TV dienai” jis dėstė, kad žiūrovai lietuviškų animacinių filmų nemato, nes televizijos jų nefinansuoja ir nesukuria projektų, kuriais vadovaudamiesi kūrėjai galėtų pristatyti savo darbus.
„Projektus skelbia tik Kultūros rėmimo fondas ir Kultūros ministerija, nors pastaroji ir skiria tik 30–40 proc. sąmatos finansavimą. O kad televizija kurtų projektą, aš negirdėjau”, – atviravo V.Aškinis.
Tačiau LTV programų direktorius Tadas Patalavičius, buvęs lietuviško kino prodiuseris, dirbęs su filmų kūrėjais ir kuravęs animaciją, įsitikinęs, kad televizijos neturi rengti specialių projektų. Mat animatoriai daugiau ar mažiau yra finansuojami iš Lietuvos Respublikos biudžeto. „Tiesa, per pastaruosius metus animacinių filmų finansuojama vis mažiau”, – pripažino T.Patalavičius.
(Ne)perkandami animatorių tikslai
LTV vadovas Rimvydas Paleckis teigė, kad nėra pagrindo lietuvių animatoriams jaustis skriaudžiamiems televizijos – bent jau ne nacionalinio transliuotojo.
Sakė, jog bendra LRT politika tokia ir yra – rodyti kuo daugiau lietuvių animatorių darbų, bei neslėpė, kad ir pats daug mieliau rinktųsi tautiečių kūrinius. Esą, problema gilesnė – patys animacinių filmų kūrėjai nežino, ko nori.
R.Paleckis prisiminė buvęs keliuose susitikimuose su lietuviškos animacijos kūrėjais, tačiau nesupratęs jų siekių. „Animacija yra brangus produktas, ir aš asmeniškai šnekėjausi su animatoriais. Tačiau kartais nesusitarimą lemia ne pinigai, o kūrėjų neapsisprendimas – neaišku, ar jie nori leisti mums rodyti, ar ko nors laukia. Taip ir nutrūksta sutartis”, – „TV dienai” aiškino LTV vadovas.
Lietuviškos animacijos kūrėjų įgeidžių teigė neperkandęs ir LTV programų direktorius T.Patalavičius. Jis tikino, jog prieš sunkmetį su animatoriais buvo tariamasi, siūloma pinigų, kad LTV galėtų parodyti jų darbus, tačiau kūrėjai nelabai tesusidomėjo.
„Jie sukuria filmuką, pristato jį keliuose lietuviškuose ar užsienio festivaliuose, ir viskas. Parodyti visuomenei, ką jie sukūrė, mums nepavyko”, – apgailestavo T.Patalavičius, jis prisiminė, kad per LTV buvo transliuojama tik Aurikos ir Algirdo Selenių animacinių filmų programa.
Pranašai užsienio festivaliuose
Kad lietuviška animacija ne tik nesugrįš į televiziją, bet ir festivalius apleis, baiminasi V.Aškinis. Jo nuomone, kultūros politika apskritai nukreipta prieš animacijos žanro vystymąsi.
„Kur profesionalų darbai gali būti rodomi ir kuriami? Suprantu, kad mūsų šalyje siaučia sunkmetis, bet šiemet profesionalams nebuvo skirta lėšų nė vienam filmui. Iš esmės tai yra šio žanro genocidas”, – piktinosi „Tindirindžio” organizatorius.
Pasidžiaugti leidžia tik faktas, kad už savas lėšas neretai kuriančių mūsų šalies atstovų darbai užsienyje nelieka nepastebėti, nors konkuruoja su milžiniškus biudžetus turinčiomis studijomis. „Gal mūsų tie ant taburetės ar kelio padaryti filmai žavesni nei užsienietiški, kurti sudėtingomis technologijomis?” – spėjo V.Aškinis.
LTV animatorių laukia
Koją animaciniams filmams išlįsti į TV eterio šviesą kiša ne tik krizė, nesusipratimai su jų kūrėjais, bet ir jų trukmė. T.Palatavičius aiškino, kad animatoriai pristato nedaug filmų ir beveik niekada nekuria jų pilnametražių – neretai tik 3–10 minučių trukmės. Tai taip pat lemia, kad lietuviška animacija yra gerokai brangesnė nei užsienietiška, mat perkant didelius filmų paketus, galima reikalauti nemenkų nuolaidų.
„Animacija yra sudėtingas gamybos procesas. Pavyzdžiui, nors Gustavo herojai mažai juda – krutina tik rankas ar burną – tai jau yra palyginti brangu. O kokybiškesnė animacija atsieitų dar brangiau”, – kainų specifiką aiškino R.Paleckis.
LTV vadovas šyptelėjo, kad daugiau lietuviškos animacijos ekrane būtų egzotika gerąja prasme. „Jos nėra daug, ją parodžius būtų gerai visiems – ir mums, ir žiūrovams, ir animatoriams. Nenuleidžiu rankų, vis pajudiname, bet kartais gyvename kituose pasauliuose”, – sakė R.Paleckis ir patikino, kad LTV durys nacionalinei animacijai atviros.
Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis” šiemet debiutuojanti animatorė Rasa Joni lietuviškos produkcijos renesanso televizijoje neprognozuoja. Sako, kad kanalai tuo net nesuinteresuoti. „Manau, pačios televizijos nesiekia rodyti lietuviškos animacijos. Problema yra ir ta, kad jos nenori mokėti už filmų rodymą. Labiau orientuojamasi į komercines laidas, o animaciniai filmai dažniausiai būna meniniai”, – „TV dienai” kalbėjo R.Joni.
– Kokia, jūsų nuomone, yra animacijos padėtis Lietuvoje?
– Prasta. Lietuvoje tai labai jauna sritis. Mūsų šalyje nėra animacinių filmų sklaidos, jų niekur nerodo, o filmai siuntinėjami į tarptautinius festivalius. Paradoksalu: Estijoje yra mažiausiai gyventojų, bet daugiausia filmų, Latvijoje – proporcingai, o Lietuvoje iš šių trijų valstybių yra daugiausia gyventojų, bet sukuriama mažiausiai filmų.
-Jūsų sukurtus filmukus galima pamatyti tik festivaliuose?
– Taip. Sukurtą filmą kelerius metus gali siųsti į festivalius, vėliau jis pasensta. Tolesnė filmo sklaida lieka paties autoriaus reikalas – ir dažniausiai jis lieka gulėti lentynoje. Lietuvoje nėra profesionalių animacijos prodiuserių, kurie mokėtų pasirūpinti jų studijose sukuriamais filmais. Trumpametražiai filmai taip pat nerodomi kino teatruose, nes jiems paprasčiausiai trūksta trukmės.
– Ar animaciniai filmukai gali būti lygiaverčiai dokumentikai ar meniniams filmams?
– Taip, žinoma. Technine prasme jie yra net pranašesni. Į animaciją įeina daugelis kitų meno rūšių: tapyba, skulptūra, grafika, muzika ir t. t. Juk animacija nėra tik pieštinė ar trimatė.
– Kartais pajuokaujama, kad animatoriumi tampama nepavykus tapti nei dailininku, nei filmų kūrėju. Kas išties yra animatorius?
– Manau, kiekvienas išaukština savo kūrybos sritį. Kuriant animacinį filmą dirba daug žmonių: režisierius, filmo dailininkas, animatoriai, prapiešėjai, fonų piešėjai, spalvintojai ir taip toliau. O animatorius yra žmogus, paišantis animatą kokiame nors filme, bet jis nėra nei režisierius, nei filmo dailininkas.
Vyksta animacijos festivalis
Aštuntasis animacijos festivalis „Tindirindis 2010”, iki lapkričio 7 d. vyksiantis Vilniuje, pristato daugiau kaip 280 animacinių filmų iš Lietuvos ir įvairių kitų šalių. Vėliau jis persikels į Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą. Daugiau informacijos – www.tindirindis.lt.
Animacija “Kalakutas” ( iš www.madlinestudio.com )
