2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ar šeštadieninis „Kauno dienos“ numeris yra lietuviškų dienraščių lakmuso popierėlis?

Rimantas Marčėnas, Hum.m.dr. žurnalistas ir rašytojas

mail_1__Marc_II.jpgKaip niekad atidžiai perskaitęs š. m. spalio 23 d. „Kauno dienos“ 243 numerį pagalvojau: „O juk jis, ko gero, daugiau ar mažiau tiksliai (nesakau, kad identiškai) atspindi daugelio Lietuvos dienraščių savaitgalio numerius“ Šiaip ar taip šitai išprovokavo šiokius tokius jau senokai šių eilučių autoriaus ramybėje nepaliekančius pasvarstymus.

Taigi kartu pažvelkime kas rašoma tame ko gero niekuo neišskirtiniame šio dienraščio numeryje.„Miesto“ skyrelyje prabylama apie skandalingąjį ekspolitiką V. Šustauską. Norom nenorom pagalvoju: irgi mat persona, kurią vėl ir vėl reikėtų prisiminti? Pagalvoji: žurnalistui gal net kiek apmaudu, kad šis asmuo šiuo metu nėra jokios skandalingos istorijos personažas? Skyrelyje „Savaitė“ prabylama apie mūsų sporto žvaigždę (šiuo atveju jau tikrai ne kabutėse), prie Lietuvos garsinimo prisidėjusį daugiau negu bet kuris šiandieninis mūsų parlamentaras ar ministras. Gražu, šaunu, pagalvoju. Bet jau straipsnelio pavadinimas „A. Sabonis: mus apgavo“ leidžia suprasti, kad ir šiuo atveju pozityvios informacijos nesitikėk. Žinia, reikia ir apie tokius dalykėlius parašyti. Bet ar tik tokio pobūdžio informacija, kai prabylama apie tokį neeilinį žmogų, normaliam skaitytojui įdomi?

 O ko vertas str. pavadinimas „Lenkų kantrybė trūko“, kuriame kalbama apie Lietuvos lenkų pasipiktinimą J. Karoso pareiškimais. O juki šis politikas tepasakė akivaizdžią tiesą, kad lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau (nuo savęs pridurčiau – nenoriau)negu, sakykim, rusai. Mat, lenkai nemoka ir nenori mokytis lietuviškai. „Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje,- kalbėjo politikas.- jie turėtų prie jos artėti, o ne tolti. O kodėl tie lenkų parlamentarai, pasipiktinę tokiais lietuvių politiko žodžiais, net puse burnos neprabyla apie Punsko, apie Seinų lietuvius, kurie visokiais būdais verčiami sulenkinti savo pavardes? Gi pabilti apie Punsko, kurio absoliuti gyventojų dauguma – lietuviai, rašymą lietuviškai, jie nedrįsta net svajoti. Kaip čia man, istorikui, neprisiminti, kad Lietuvos politikai pirmą kartą savo širdyse prisirpino dramatiškas nuolaidas Lenkijos karalystei dar 1569 m. liepos 1 d., kai buvo pasirašyta lenkų istorikų išliaupsinta Liublino unija. Blaiviai mąstančiam ir visų to meto tarptautinių aplinkybių nežinančiam nūdienos žmogui tos nuolaidos išvis sunkiai suvokiamos. Juk didikai Radvilos ir kiti to meto LDK galingieji, laiminant Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Augustui (beje, Gedimino ainiui) su kaimyne pasirašė sutartį, pavadintą dviejų broliškų tautų unija, sumokėdami pačią aukščiausią kainą. Pusė LDK buvo atskirta nuo mūsų senosios valstybės ir prijungta prie Lenkijos karalystės. Su skaudžia ironija reikia priminti, jog pagrindinė politinė tokios nelygiateisės unijos pasirašymo priežastis buvo andainykščių Lietuvos aukštųjų urėdų (ministrų) viltis sulaukti, kaip buvo sakoma, broliškos Lenkijos paramos sunkiame kare prieš Rusiją (Livonijos karas .(1558-1583) Deja, tą karą LDK prisiėjo užbaigti vienai, vien tik savo jėgomis... Ir tenka tik stebėtis, kad ir dabar, po Liublino unijos smarkiai susilpninta Lietuva to karo nepralaimėjo...

O kas suskaičiuos kiek kartų bėgant šimtmečiams Lietuva vėl ir vėl darė įvairiausių nuolaidų savo dabar jau didesniam kaimynui... Nesakau, kad nuolat reikia apie tai kalbėti ir kaimynams priminti praeities įvykius. Juolab, kad lietuvių ir lenkų istorikai daugelį abiems tautoms svarbių dalykų visada aiškino ir tikriausiai ateityje aiškins ir komentuos (tarkim, kad ir Žalgirio mūšį) skirtingai. Smarkiai skirtingai. Ir vis dėlto keista, kad šiandieniniuose mūsų dienraščiuose apie tai vengiama net išsižioti. Mažesnio ir silpnesnio kompleksas? Suerzinsim Lenkiją ir, žiūrėk, „Mažeikių nafta“ dar labiau pakels naftos produktų kainas Lietuvoje, nors, kaip žinia, jos ir dabar aukštesnės kaip pas mūsų artimiausius kaimynus. Nūnai kažkas iš mūsų politikų išdrįsta atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad Vilniaus krašte lietuviai kartais pasijaučia tarytum gyventų ne Lietuvoje, o kažkokioje ne itin draugiškoje valstybėje. Bet, sakykit, kas galėtų paneigti faktus, kad ten nuosekliai vykdoma lietuviškų mokyklų diskriminacija. Ar tenykščių savivaldybių nariai iš tikro Tokie visagaliai ir mūsų seimas negali jų sudrausminti? O gal seimūnams galvos dėl to neskauda? Tuo tarpu kai lenkų europarlamentarai įžūliai meluodami vėl ir vėl prabyla apie tariamą lenkų diskriminaciją Vilniaus krašte, Lietuvos atstovai Euro parlamente, lyg vandens į burną prisisėmę, nekalba, tarkim, apie Punsko lietuvių padėtį. Realią, neišgalvotą. Juk ten net lietuvių kultūros centras tik per didelius vargus ir akivaizdžiai daromas kliūtis už Lietuvos valstybės pinigus pagaliau buvo pastatytas. Jeigu kuris nors mūsų politikas išdrįsta pakritikuoti Rusiją už vienokius ar kitokius ne itin draugiškus veiksmus Lietuvos atžvilgiu ekonomikos srityje, tuoj atsiranda dienraštis, kurs tokį politiką apšaukia kvailiu, darančiu žalą Lietuvai. Girdi, dar labiau sukiršinsim rusišką mešką, verčiau nuolankiai patylėkim.

Ką gi dar rašo šeštadieninė „Kauno diena“? Na, aišku apie lietuvius užsienyje. Šiuo konkrečiu atveju verslininkus. Tarytum vykdytų kažkieno užsakytą reklamą: važiuokite, broliai lietuviai, į Austriją, Ispaniją, Airiją ir t.t. – ten mūsų tautiečiai sočiau valgo. Iš tikro sočiau. O kalbos ir tautiškumo išsaugojimo dalykai mums, žurnalistams, neberūpi? Ar apie tai neverta rašyti? Tuo tarpu perskaitęs „Pasaulio“ skyrelį nudžiugau: ačiū Die šiuokart prabilta ne apie kokias nors žudynes viename ar kitame didžiulio pasaulio kampelyje, o apie 33 išgelbėtus Čilės kalnakasius. Ko gero, apie tai jau buvo tiesiog negalima nerašyti. Sakytumėt, kad žurnalistai rašo apie tai kas pasaulyje vyksta? Gal ir taip. Tačiau gal ne tik man susidaro įspūdis, kad apie lėktuvų katastrofas, laivų gaisrus ir pan. nelaimes, kur pakvipo krauju ir mirtimis, rašoma su didesniu užsidegimu? Kiekviena sensacija, ypač kruvina, laikraščių tiražams naudinga? Tačiau čia pat, tame pačiame „Pasaulio“ skyrelyje, ir vėl rašoma apie sekso industriją. Matyt, buvo nuspręsta, kad gali sutrikti dienraštyje pateikiamų pozityvių dalykų ir žiaurybių bei niekšybių pusiausvyra? Deja deja, jau išugdyta skaitytojų kategorija, kuriai žiaurybės ir purvas laikraščių puslapiuose būtini, kaip narkotikų dozė.

Smagu, kad apie sportą dar rašoma. Bet beveik išimtinai apie krepšinį. Deja, tenka pripažinti liūdną, sakyčiau, tiesiog tragišką realybę – aktyviai sportuojančių žmonių mūsų numylėtoje Lietuvėlėje vis mažiau ir mažiau. Kai senas žmogus dėl sveikatos problemų jau tik lengvai pasimankština gali suprasti. Tačiau kai pilnas energijos jaunas žmogus tėra tik sporto sirgalius, kurio visos fizinės pastangos susiveda į tai, kad komandai laimint užtraukia „Ant kalno mūrai“, o pralaimint ima mėtyti į aikštę visokias skardines, jau privalu labai labai susirūpinti. Koks mūsų valstybės įstatimdavių požiūris į mokinių ir net studentų fizinį lavinimą gali susidaryti labai aiškų vaizdą vasarą apsilankęs, tarkim, Palangos pliaže ir pasižiūrėjęs į jaunų žmonių figūras. Vaizdas tiesiog tragiškas – absoliuti jų dauguma pilvoti išglebėliai arba sudžiūvėliai, į kurių raumenų kauburėlius reiktų pro padidinamą stiklą žiūrėti. Mėgstame pasididžiuoti krepšinio laimėjimais.

Gerai, kad didžiuojamės. Pergalių akimirkomis tai vienija tautą. O to vienijimosi visokiausiom plotmėm oi kaip reikia. Bet užmirštame ir skriaudžiame (tiek finansiškai, tiek žiniasklaidos dėmesiu) kitas sporto šakas. Amžiumi vyresni tautiečiai dar neužmiršo lietuvių praeities laimėjimų, neeilinių laimėjimų, bokse, akademiniame irklavime, lengvojoje atletikoje ir t. t. Kai dabar pasididžiuojame - štai mūsų krepšininkai ėmė ir aplošė serbus, pagalvoju: kažkodėl užmirštame kokių aukštumų šios taip pat nedidelės valstybės žmonės yra pasiekę kitose sporto šakose. Sąrašas būtų ilgas ir aukštumos tokios, apie kurias mums, lietuviams, tektų tik pasvajoti. Mano supratimu mūsų žiniasklaida turėtų ne tik fiksuoti mūsų sportininkų laimėjimus bei pralaimėjimus, bet ir paskelbti bent vieną kitą dalykišką probleminį straipsnį apie tai, kodėl daugelis sporto šakų mūsuose tiesiog merdi. Na ir valstybės vyrams, finansų skirstytojams privalėtume tiesiog draskyti akis, kad jie, nors ir važinėjantys dviračiais, visiškai ignoruoja fizinės kultūros, o tuo pačiu ir didžiojo sporto problemas.

Ką gi dar svarbaus ir reikšmingo aptinkame dienraštyje? Ogi apie tokį išskirtinį, visų dėmesio reikalaujantį dalyką, kad „Merūnas ir Erika nunešė pareiškimus tuoktis“. Tai bent įvykis, tai bent asmenybės. Juk tai ne kokie nususę mokslo žmonės ir ne nuskurėliai menininkai. Tenka tik palinkėti, kad po kurio laiko tam pačiam žurnalistui neprisieitų rašyti apie visai priešingą tos poros apsisprendimą. Aišku, su malonumu būtų aprašyta ir tai. Skyrelyje „Aukštyn žemyn“ šįkart pasakojama apie išties pozityvų dalyką – apie išgelbėtą muzikanto gyvybę. Profesionalų gydytojų J. ir Č. Norvaišų rankomis išgelbėtą. Žinia, šitokią informaciją skaityti kur kas maloniau, negu, tarkim, dėl grubios mediko klaidos sumaitotą jauno žmogaus sveikatą ar net pražudytą gyvybę.

Prisipažinsiu, jog man, istorikui, buvo tikra sielos atgaiva, kad visur suspėjanti plačių interesų žurnalistė V. Skučaitė parašė ir paskelbė populiarų, įdomų ir tuo pat metu pakankamai dalykišką str. „Garsiausias visų laikų Lietuvos politikas – Vytautas Didysis“. Jeigu panašus straipsnis būtų galėjęs pasirodyti sovietmečio spaudoje, būtų sukėlęs tikrą furorą. Atsiprašau už nekuklumą, bet prisipažinsiu, kad anais laikais panašų furorą sukėlė mano straipsnis apie Žalgirio mūšį ir J. Mateikos paveikslą, kurį išdrįso paskelbti „Kultūros barų“ redaktorius. Dėl to įžūlaus teksto turėjau nemalonumų ir aš, bet vis dėto labiau nukentėjo tasai drąsus redaktorius – juk buvo nevalia aukštinti kažkokios ten mažytės, tegu ir „broliška“ vadinamos, lietuvių tautos...

Ir vis dėlto būtų visai šaunu jeigu straipsnius apie muziką rašytų profesionalūs muzikologai, apie meną – menotyrininkai ir t.t. Tačiau kruopščiai pinigus skaičiuojantys dienraščių leidėjai apie kažkam „iš šalies“ mokamus kad ir kuklius honorarus nūnai nenori net girdėti...Na o apie kultūrą? Kas rašoma apie šią žmogaus dvasinei pilnatvei gyvybiškai svarbią sritį? Negali sakyti, kad visai nieko. Šis tas apie rūbų dizainerę, apie Laimą Vaikulę ir net apie aktorę E. Mikulionytę (Skyrelis „Menai ir pramogos“. Šiuo atveju labai simptomiškas tasai menų suliejimas su pramogomis. Jeigu nėra pramogos, nėra ir meno?) Tai jau neblogai. Na o literatūra? Gal ji jau nebepriskiriama menų sričiai? Aš jau net nedrįstu išsižioti apie noveles ar romanų ištraukas, kurios kadaise „Santakoje“ kiekvieną savaitgalį buvo skelbiamos. Bet juk būtų galima paskelbti nors vieno gero poeto gerą eilėraštį. Nors vienas kitas skaitytojas pajaustų kokia neperžengiama bedugnė tvyro tarp įvairių žvaigždučių dainuojamų tekstų, neretai jų pačių sukurtų, ir tikrosios ne banalios poezijos. O kur dingo, kodėl dingo šmaikščios linksmos ir tuo pat metu prasmingos humoreskos? Juk vien Kaune turime bent kelis talentingus šios srities meistrus. Ar juokinga ir linksma tik tada, kai televizoriaus ekrane matome, kaip koks nors kvaištelėjęs vyras ar mergina, apnuoginę savo kūno grožybes, išbėga, pvz., į futbolo aikštę?

Ir vis dėlto privalu pasidžiaugti, kad šiais kultūros badmečio laikais „Kauno dienos“ šeštadieniniame priede „TV diena“ atsirado informatyvūs ir dalykiški skyreliai „Kinofotelis“ ir „Žiūrėk namuose“. Šiaip ar taip niekur nepabėgsi nuo realijos: žmonių gyvenimo būde, o tuo pačiu ir sąmonėje įvyko persiorientavimas- palaipsnis nusigręžimas nuo spausdinto žodžio, nuo informatyvaus o dar labiau nuo meniško, ir valandų valandas trunkantis žiūrėjimas į televizijos ir kino ekraną. Taigi visai šaunu, kai žurnalistai padeda žiūrovui bent kiek susiorientuoti tame holivudiško šlamšto sraute ir atsirinkti kiek geresnius filmus, atskirdami juos nuo visai prastų. Analogiškus aukščiau išdėstytus priekaištus būtų galima pareikšti ir beveik visiems kitiems Lietuvos dienraščiams – „Lietuvos rytui“, „Respublikai“ ir eilei kitų. Bet konkrečiau prabildamas apie vieną jautiesi bent šiek tiek užsiminęs ir apie kitus.

Baigdamas noriu savęs ir kitų paklausti: ar sulauksime tokio meto, kai mūsų maža tauta leis sau prabangą turėti tokį dienraštį ar bent jau savaitraštį, kuriame būtų reguliariai prabylama apie skaudžius ir problemiškus visai tautai, ne tik mirtingam kiekvieno mūsų kūnui, bet ir nemirtingai dvasiai išskirtinai svarbius dalykus.

Nuotraukoje: Straipsnio autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys, Hum.m.dr. Rimantas Marčėnas

                                                         

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)