Vėlų rudenį su viskuo, kas čia yra …

Solveiga DAUGIRDAITĖ

zvakel___II.jpgNeįsivaizduoju, kad per Visus Šventuosius neičiau į kapines. Jeigu ne ten, kur palaidoti giminės, tai į artimiausias, tikėdama, kad giminės esam visi. Esu į kapines lydėjusi suomių etnologę, atskridusią specialiai pasižiūrėti, kaip Lietuva atrodo per Vėlines. Nors suomiai atrodo didžiausi lėtapėdžiai iš visų skandinavų, ir jie jau pamiršo tokius archajiškus papročius.

 

Gražiausiai atrodo mažos kapinaitės vėlų vakarą, lyg šviesos salos, išnyrančios iš tamsos. Tikriausiai šitas vaizdas ir pojūtis yra viena iš priežasčių, kodėl negalėčiau ilgam išvažiuot iš Lietuvos. Suprantu, kad daugelis, išgirdę tokius žodžius, pasukiotų pirštu prie smilkinio: ką tie vaizdai, kai alga maža arba iš viso nėra jokios. Pasitaisau: yra dar visokių kitų vaizdų, pojūčių, kvapų, sapnų ir prisiminimų, kurie neleistų ilgiau būti kitur. Ankstyvoj jaunystėj esu du mėnesius praleidusi Kryme, tai ilgiausias laikas, kai buvau ne Lietuvoj.

 Atsimenu savo siaubą, kai, išlipusi iš lėktuvo Vilniuje, nesugebėjau „persijungti“ į lietuvių kalbą – tai tetruko akimirką, bet įspūdis, kad liežuvis neklauso, išliko. Rusiškai kalbėjau vos porą mėnesių, išskyrus trumpus telefoninius pokalbius, o rašiau lietuviškai nuolat. To pakako, kad kalba pradėtų virsti vidine, privačia. Nenorėčiau to jausmo patirti dar kartą.

 Galvoju, ką veikia šiomis dienomis pirmosios kartos emigrantai, neturintys artimųjų kapų, juoba šalyse, kur paprotys lankyti kapus, deginti žvakes ar, dar senoviškiau, laužus, neišliko? Švenčia Heloviną?

Pokarinės emigracijos intelektualai 1995 m. surengė diskusiją „Leiskit į tėvynę – o kodėl mes negrįžtame?“ Reikalas buvo toks: kitaip nei dabartinė išeivija, pokarinė save laikė tremtiniais ir auklėjo vaikus idealizuodami Lietuvą, išlaikė šeštadienines ir kitokias mokyklas be paramos iš kitur. Taip pat priešingai negu dabartinė išeivija, apie tėvynę kalbėjo tik su nostalgija ir meile.

Na, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasirodė, kad į tegrįžta vos vienas kitas dievagojęsis, kad grįš vos tik okupantais išsinešdins. Štai toje diskusijoj intelektualai ir aiškinosi, kas juos laiko išeivijoje dabar: įpročiai, per pusę amžių susiklostę šeimos ryšiai (gaila palikt ir gerus namus, ir anūkus, nors kitam Amerikos krašte).

Kanadoje gyvenusią kritikę Iloną Gražytę-Maziliauskienę tėvai iš Lietuvos išsivežė karui baigiantis dar paauglę. Kaip ir kiti diskusijos dalyviai, ji buvo kritiška: išeiviai prisikūrė lietuviškų organizacijų, kad galėtų jose jaustis reikšmingi, surogatinę Lietuvą, nes taip diktavo jų, nereikšmingų, svetimų savo naujoje tėvynėje, psichologija. „Mes nemylim tautos, mes mylim atskirus žmones, – aiškino ji. Ir pridūrė: – Man Lietuvos žemė yra ten, kur palaidoti mano tėvai.“ O jos tėvai amžinojo poilsio atgulę Kanadoje, tad iš jos nesiruošė niekur ilgesniam laikui išvažiuoti. Prisiminusi šią diskusiją ir galvoju: išeiviai parsiunčia vaikus vasaros atostogų, turtingesni grįžta Kalėdoms. Neteko patirti, kad kas grįžtų per Vėlines. Pagarsėtume kaip paskutiniai Europos pagonys, garbinantys protėvių dvasias, o mes norim būti pažangūs, moderniški.

 Amerikoje užaugusi graikė springdama juoku pasakojo, kaip šiurpina jie, stačiatikiai, Velykų rytą policiją, mat paprotys reikalauja iš bažnyčios parsivežti namo ugnies. Tai jie ir vežasi, pro langus iškišę smilkstančius deglus. (Tokio papročio dar prieškariu būta ir pas mus, ir nežinau, ar čia sovietų valdžia bus kalta, ar lietuvių noras atrodyt civilizuotai, kad jis išnyko.)

 Tie, kas turi praeitį ir sentimentų, negali būti tokia mobili darbo jėga, kokios reikalauja kapitalizmas. Išdidžiai šaukiantys spjauną į Lietuvą ir traukią ten, kur daugiau moka už tuos pačius juodus darbus, kurių dirbti tėvynėje nenorėtų (net ir šiais dramatiškais laikais darbdaviai vargsta, norėdami pasisamdyti gerų darbininkų), iš tiesų paklūsta kapitalizmo šauksmui. Kaip sakė Karlas Marksas, proletariatas neturi ką prarasti, išskyrus grandines. Marksą Lietuvoje dabar daugelis stengiasi pamiršti, bet elgiasi, kaip jo aprašyti XIX a. proletarai.

Laisvoji rinka reikalauja mobilumo ir neturėti įsipareigojimų kitiems – vaikams, tėvams, kapams. Todėl ateities visuomenė, pasak vokiečių sociologo Ulricho Becko, turėtų būti bevaikė. Jis, žinoma, truputį perdėjo. Ir pamiršo paminėti, kad su vieta gali sieti ir kapai, o plačiąja prasme – praeitis, istorija, kalba. Atrodo, pagaliau pradedu suprasti, kodėl jų nebenorima išmanyti.

 

 

Panašūs straipsniai