Hitlerio apsisprendimas nedelsiant smūgiuoti Prancūzijai armijos vadovybėje sukėlė sumaištį. Armijų grupių vadai Bockas ir Rundstedtas neslėpė savo skepticizmo, Leebas be karinių problemų savo memorandume pasmerkė galimą Belgijos ir Olandijos neutralumo pažeidimą, prieštaravo kampanijai Vakaruose ir ką tik Lenkijoje pasižymėjęs generolas von Reichenau. Kai Keitelis grįžo iš armijos štabo Zosene, Hitleris apkaltino savo OKW šefą sąmokslu su generolais ir pareikalavo, kad nuo šiol jis lojaliai ir be jokių diskusijų tik perduotų fiurerio valią karo departamentui. „Armija pervertina Prancūzijos pajėgas, mane labiau neramina britų pajėgų augimas Prancūzijoje“ – sakė Hitleris. Vieną britų diviziją jis laikė verta trijų keturių prancūziškų.
Vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas Brauchitschas buvo įsitikinęs, kad kampanija Vakaruose taps I pasaulinio karo košmaro tęsiniu, tačiau jis vis dar puoselėjo iliuzijas, kad pasitelkęs rimtus argumentus gali fiurerį perkalbėti. Jo štabo vadas Halderis buvo nusiteikęs radikaliau. Jo manymu, vienintelis būdas Vokietijai išvengti katastrofos buvo suimti ir nuversti Hitlerį tą akimirką, kai šis atiduos įsakymą pradėti ataką. Halderis įsakė peržiūrėti beveik metus išgulėjusį valstybinio perversmo planą, kuris buvo paslėptas armijos štabe Zosene. Generolo Becko ir žvalgybos bosų Canario bei Osterio sąmokslininkų grupė,
kurios planas žlugo 1938 m., vėl pradėjo veikti. Viskas priklausė nuo to ar prie pučo prisidės armija. Francas Halderis per savo gerą draugą ir pavaldinį generolą Otto von Stulpnagelį pabandė išsiaiškinti kurie iš aukštų vadų palaikytų perversmo idėją. Naujienos nebuvo džiugios. Nors armijų grupių vadai Bockas, Rundstedtas, Leebas pasisakė prieš kampaniją Vakaruose, jie buvo prieš pučą. Moralinis valstybės galvos nušalinimo ir kareivio priesaikos sulaužymo aspektas kėlė abejonių ir pačiam Halderiui, tačiau visus naujuosius perversmo planus, pats to nežinodamas, sugriovė Hitleris.
Ataka Vakaruose pagal fiurerio direktyvą turėjo prasidėti lapkričio 12 d. Įsakymas pradėti paskutinius pasiruošimus turėjo būti atiduotas savaite anksčiau, t.y. lapkričio 5 d. Tą dieną su paskutiniu bandymu perkalbėti Hitlerį Brauchitschas ir Halderis atvyko į Reicho kanceliariją. Sąmokslininkų vadai manė, kad Hitleris nepersigalvos, bet tikėjosi, kad griežtas jo atsisakymas leis praregėti Brauchitschui ir vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas ryžis stoti į pučistų pusę. Halderis liko laukiamajame, o nervingas ir įsitempęs Brauchitschas pradėjo fiureriui dėstyti, kad Vermachtas yra nepasiruošęs karui Vakaruose ir jo pasekmės Vokietijai gali būti katastrofiškos. Karinių argumentų Hitleris klausėsi, tačiau po to Brauchitschas prabilo apie prastą kareivių moralę. „Pėstininkų silpnumą ir disciplinos stoką buvo galima pamatyti jau Lenkijoje, dabar fronte tvyro simptomai panašūs į 1917-1918 m.“ – sakė generolas. Kai jis prabilo apie girtavimų ir maišto atvejus kariuomenėje, Hitlerio nervai neatlaikė, jis pagriebė iš Brauchitscho rankų memorandumą ir pradėjo šaukti: „Nė vienas fronto vadas man net neužsiminė apie kovinės dvasios stoką. Ir dabar, po puikios armijos pergalė Lenkijoje aš turiu klausytis šito!“ „Kokiuose konkrečiai daliniuose buvo užfiksuoti disciplinos stokos atvejai? – klausė Hitleris – „Kokių veiksmų ėmėsi armijos vadovybė? Kiek įvykdyta mirties nuosprendžių? Jis pareiškė netikįs šiais pranešimais ir rytoj pat vyksiantis į frontą tuo įsitikinti, o atsakymas į pagrindinį klausimą buvo toks: „Armija yra nepasiruošusi dėl to, kad ji nenori kariauti. Pavasarį oras taip pat gali būti blogas, be to lygiai taip pat blogas jis yra ir priešams…. Aš pažįstu Zoseno dvasią ir aš ją sunaikinsiu!“ –kretėdamas iš įniršio užbaigė Hitleris ir trenkė durimis palikdamas pabalusį ir sugniuždytą Brauchitschą vieną kabinete. Vyriausiojo sausumos pajėgų vado fiasko truko 20 minučių. Išgirdęs, kad fiureris prabilo apie „Zoseno dvasią“ Halderis pamanė, jog Hitleriui yra žinoma apie armijos štabe ruošiamą sąmokslą. Įsitikinęs, kad bet kuriuo momentu Zosene gali pasirodyti Gestapo, Halderis supanikavo ir įsakė sunaikinti visus pučo planus ir sąmokslininkų sąrašus. Juose buvo visų dalyvių pavardės, įskaitant ir tuos, kurie po perversmo turėjo užimti valstybinius postus. Kalbėdamas apie „Zoseno dvasią“ Hitleris turėjo omenyje tik generolų skepticizmą ir nuogąstavimus, apie sąmokslą jis nieko nežinojo, bet jam ir neprireikė nieko gaudyti. Dar vienas sąmokslo planas vėl žlugo net neprasidėjęs.
Praėjus vos kelioms minutėms po pokalbio su Brauchitschu, Hitleris įsakė pradėti ataką taip kaip ir suplanuota, lapkričio 12 d. Lapkričio 7 d. dėl prasto oro data buvo nukelta. Tą vakarą fiureris sėdo į traukinį ir išvyko į Miuncheną, kur kasmet su savo senaisiais bendražygiais švęsdavo „Alaus pučo“ metines. 1939 m. šventė galėjo tapti paskutine – „Bürgerbräukeller“ aludėje fiurerio laukė bomba. Tai, ko viso karo metu nesugebėjo padaryti armija karininkų, politikų ir intelektualų, lapkričio 8 d. vos neatliko vienas žmogus. Keisto atsiskyrėlio, 36-erių laikrodininko ir baldžiaus vardas buvo Georgeas Elseris.
Elseris nepažinojo nacių diktatoriaus priešų ir su jais nebendravo. Tai buvo tiesiog žmogus nusivylęs Hitlerio ekonomine politika vis labiau varžančia darbininkų teises. Kadaise jis buvo įstojęs į komunistų partiją, tačiau ne tiek dėl politinių įsitikinimų, kiek dėl siekio pagerinti darbininkų gyvenimą. Po Miuncheno konferencijos Elseris tapo įsitikinęs, kad Vokietija toliau kels reikalavimus, vykdys kitų šalių aneksijas ir visa tai galiausiai virs pasauliniu karu. Niekieno neraginamas jis nusprendė, kad vienintelė išeitis nužudyti Hitlerį. 1938 m. rudenį iš laikraščių sužinojęs apie „Alaus Pučo“ šventę, Elseris atvyko apsižvalgyti kaip viskas čia vyksta.
Apsauga didelių problemų nekėlė, čia ja rūpinosi ne policija, o partija. Elseris iš karto padarė išvadą, kad geriausia vieta pasikėsinimui yra „Bürgerbräukeller“ aludė. Hitleris čia kalbėjo ilgai, apie pusantros valandos, o po pasisakymo neskubėjo palikti aludės, jis nepraleido progos pabendrauti su senais savo bičiuliais, netgi išlenkė bokalą nealkoholinio alaus. Studijuojant patalpą Elserio žvilgsnis užstrigo ties kolona, kuri stovėjo prie pat Hitlerio kalbos tribūnos, jis nusprendė, kad tai geriausia vieta bombai. Suplanavęs kada ir kaip, žudikas turėjo metus pasiruošimui. Iki kitos lapkričio 8 d. Tada kruopštusis laikrodininkas pradėjo rinkti visus bombos komponentus. Jis išleido visas santaupas ir pardavė savo mylimą instrumentą kontrabosą. Ko negalėjo nusipirkti, nugvelbdavo iš savo darboviečių – Elseris stengėsi įsidarbinti įstaigose, kuriose buvo priėjimas prie sprogmenų. Rugpjūtį bomba buvo paruošta. Elseriui nepavyko įsidarbinti „Bürgerbräukeller“ aludėje, tad kas vakarą apie 9 val. jis ateidavo čia pavakarieniauti, sulaukdavo, kol lankytojai ir personalas pradės skirstytis, nepastebimai pasislėpdavo aludės galerijoje ir kai užgesdavo paskutinės šviesos ir pastatas ištuštėdavo imdavosi darbo. Pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu Elseris ardė koloną. Kad galėtų paleisti į darbą grąžtą ir galingesnius plaktuko smūgius Elseriui tekdavo laukti triukšmo gatvėje, o paryčiais vienintele jo garsine priedanga tapdavo laikrodžio dūžiai. Medinėje kolonos apdailoje jis pasidarė nematomas dureles, kuriomis baigęs darbą užmaskuodavo pėdsakus, o viduje vietoj plytų ertmę pildė sprogmenys, detonatorius ir laikrodinis bombos mechanizmas. Paryčiais grįžęs į nuomojamą butą šeimininkui Elseris paaiškindavo, jog dirba ties slaptu išradimu parduotuvėje, kurioje darbas prasideda vidurnaktį. Ir taip apie 30 naktų. Galiausiai viskas buvo paruošta. Elserio bomba buvo „gudri“. Įgudęs laikrodininkas įmontavo joje atsarginį laikrodinį mechanizmą tam atvejui, jei pagrindinis nesuveiktų. Lapkričio 5 d. Elseris nustatė laiką – bomba turėjo sprogti lapkričio 8d. 21.20 val. Paskutiniąją naktį prieš sprogimą pedantiškasis jo organizatorius dar kartą sugrįžo įsitikinti, jog viskas vyksta pagal planą. Jokių sutrikimų nebuvo – bombos laikrodinis mechanizmas ir toliau skaičiavo laiką tiksliai. Kitą rytą Elseris išvyko iš Miuncheno tikėdamasis saugiai pasiekti Šveicariją. Atrodė, kad jis idealiai apskaičiavo viską, tačiau nenumatytų aplinkybių virtinė lemtingąją lapkričio 8-ąją viską pakeitė.
Fiurerio kalba senajai nacių judėjimo gvardijai įprastai vykdavo nuo 20.30 iki 22.00. Dar prieš tai buvo paskelbta, kad dėl karo šventiniai renginiai Miunchene šį kartą vyks tik vieną, o ne dvi dienas, o lapkričio 8 d. rytą Hitleris sulaukė skambučio iš Berlyno. Armijos vadovybė dėl prastų orų prognozės reikalavo nukelti operacijos „Geltona“ datą. Hitleris turėjo grįžti į sostinę vakare. Kad spėtų į traukinį, jis šiek tiek paankstino kalbos laiką. Griausmingas pasisveikinimas „Sieg heil!“ „Bürgerbräukeller“ nuskambėjo 20.00 val. Fiureris baigė kalbėti 21.07. Tada atliko nacių saliutą, ir susirinkusiųjų nusivylimui lydimas apsaugos skubiai išvyko į traukinių stotį. Tuo tarpu 21.20 „Bürgerbräukeller“ aludėje, kaip ir buvo suplanavęs Elseris, driokstelėjo galingas sprogimas. Jis buvo toks stiprus, kad įgriuvo pastato stogas, dalis sienų ir perdangų virto šipuliais, o skeveldros šovė į visas puses. 8 žmonės žuvo, 65 buvo sužeisti, 16 iš jų sunkiai. Jeigu Hitleris būtų stovėjęs šalia kolonos sprogimo metu, jo kūną būtų tekę surinkti iš dalių, tačiau tą akimirką jis jau sėdėjo savo šiltame limuzine.
Sprogimą ir tą, kuriam jis buvo skirtas, išskyrė 13 minučių. Bomba sprogo laiku, jos auka išėjo anksčiau nei turėjo. Šias 13 minučių Vokietijos dienraštis „Der Spiegel“ praėjus 66 metams skambiai pavadino pačiomis brangiausiomis XX a. Vokiečių leidinys priminė, kokia svarbi Vokietijos istorijai buvo lapkričio 9 d. Šią dieną 1918 m. buvo įkurta pirmoji Vokietijos respublika, 1923m. Hitleris ją pabandė nuversti, 1938 m. lapkričio 9-ąją per Vokietiją nuvilnijo antižydiškas pogromas į istoriją patekęs “Krištolinės nakties” pavadinimu, o 1989m. lapkričio 9d. buvo nugriauta Berlyno siena, skyrusi Vakarų ir Rytų Vokietijas. Tačiau jei 1939m. Hitleris būtų užsilaikęs “Bürgerbräukeller” aludėje 13 minučių ilgiau, svarstė dienraštis, Vokietijos ir viso pasaulio istorija būtų kitokia – Berlyno sienos nebūtų reikėję griauti, nes ji niekada nebūtų buvusi pastatyta. Istorija susiklostė kitaip. Istorikai suskaičiuoja net iki 50 pasikėsinimų ar bandymų pasikėsinti į Hitlerio gyvybę. Jų buvo visokių, nuo detaliai suplanuotų valstybinių perversmų iki pavienių keistuoliškų bandymų, tačiau nė vienas iš jų nesibaigė Hitlerio mirtimi. Tik du kartus per visą savo gyvenimą nacių diktatorius buvo taip arti smurtinės mirties, kaip tą 1939 m. lapkričio 8d. vakarą. Clauso von Stauffenbergo bomba Hitlerio bunkeryje 1944 m. liepą turėjo didesnį atgarsį. Apie ją iki pat šiol rašomos knygos ir statomi filmai, tačiau paprasto amatininko Elserio rezultatas galėjo būti rimtesnis. 1944 m. buvo galima tik sutrumpinti pasaulį krečiančią katastrofą, tuo tarpu 1939 m. dar buvo galima jos išvengti. Galima tik spėlioti kaip viskas būtų susiklostę, jei Elserio planas būtų pavykęs.
Po sprogimo niekas iš pradžių nesusigaudė kas vyksta. Traukinyje išgirdęs naujieną Hitleris pamanė, kad tai pokštas, tačiau pamatęs, jog niekas aplink nesijuokia, suprato, kad ką tik per plauką išvengė mirties. Hitleris iš pradžių nutilo, o po to pareiškė, kad tai kas atsitiko yra stebuklas, aiškus Apvaizdos ženklas, jog jis privalo tęsti darbus skirtus jam paties likimo. „Stebuklingas Fiurerio išsigelbėjimas!“ – skelbė „Völkischer Beobachter“ antraštė kitą dieną. Hitleris su savo adjutantais juokavo, kad šį kartą sinoptikai, savo juodomis orų prognozėmis varantys jį į kapus, išgelbėjo jam gyvybę. Į Berlyną pasipylė telegramos. Hitlerį sveikino Vengrijos lyderis von Horthy, Benito Mussolinis, kaizeris Wilhelmas, feldmaršalas von Blombergas ir daugelis kitų. Nyderlandų karalienė Wilhelmina telegramoje rašė: „Pone Reicho kancleri, leiskite jums išreikšti pačius nuoširdžiausius sveikinimus išsigelbėjus nuo šlykštaus pasikėsinimo į jūsų gyvybę.“
Gėdingu ir pasibjaurėtinu poelgiu naciai apkaltino slaptąsias britų tarnybas. Norėdamas įsitikinti šios versijos tikrumu, Hitleris asmeniškai įsakė pagrobti britų agentus, kurie palaikė ryšį su Heydricho SS saugumo tarnybos viršininku Walteriu Schelenbergu. Pagal savo personažo vaidmenį Schelenbergas apsimetinėjo antinacistinių pažiūrų karininku siekiančiu nuversti Hitlerį. Dabar jis prie Olandijos sienos suorganizavo susitikimą su dviem britų žvalgybos agentais. Jo metu SS nušovė bandžiusį įsikišti olandų pareigūną, sugrūdo kapitoną Payne Bestą ir majorą R.H. Stevensą į automobilį ir išvežė į Vokietiją. Tardymų metu britai išdavė ne vieną savo kolegą kontinente, tačiau apie pasikėsinimą į Hitlerį nežinojo nieko.
Tikroji, gerokai paprastesnė tiesa pradėjo aiškėti kai bandydamas kirsti Vokietijos-Šveicarijos sieną buvo sulaikytas Georgeas Elseris. Keista, bet taip skrupulingai suplanavęs pasikėsinimą, savo saugumu Elseris nepasirūpino. Jis bandė kirsti sieną likus
maždaug pusvalandžiui iki sprogimo. Pasieniečiai jį sulaikė dėl netvarkingų dokumentų, o kratos metu atrado sprogmenų gaminimo brėžinių, reples, laikrodžio spyruoklę, keletą neaiškios paskirties metalinių detalių ir „Bürgerbräukeller“ aludės atvirutę. Pasklidus žinioms apie pasikėsinimą į fiurerį, įtartino Elserio kišenių turinio paskirtis pradėjo aiškėti ir jis buvo atgabentas į Miuncheno Gestapo. Lapkričio 14 d. Elseris prisipažino, kad pasikėsinimą suplanavo ir vykdė vienas pats. Pats Himmleris atvykęs į tardymą spardė ir mušė Elserį, norėdamas išgauti iš jo tikruosius organizatorius, tačiau suimtasis taip ir nepakeitė savo parodymų. Maža to, paprašytas padaryti bombos kopiją, Elseris vokiečių nuostabai reikalavimą įvykdė.
Vis dėlto Hitleris liko prie nuomonės, kad Elseris yra tik smulki žuvelė. Jis tikėjosi, kad po karo galės įvykdyti teismą tikriesiems britų organizatoriams, o svarbiausiu liudininku šiame procese bus jo vykdytojas. Šis potencialaus liudininko statusas išsaugojo Elseriui gyvybę dar beveik šešeriems metams. Kaip „ypatingas kalinys“ perkeltas į Sachsenhauseno koncentracijos stovyklą, Elseris čia gavo atskirą dviejų kambarių kamerą, pagerintą maisto davinį ir buvo aprūpintas cigaretėmis be kurių negalėjo gyventi. Elseriui buvo uždrausta bendrauti su kitais kaliniais ar priimti lankytojus, tačiau tokių privilegijų kaip jis, negavo nė vienas iš išaiškintųjų sąmokslininkų prieš Hitlerį. Tik tada, kai tapo aišku, jog karas pralaimėtas ir jokio britų teismo nebus, naciai nusprendė ypatingu kaliniu atsikratyti. 1945 m. jis buvo perkeltas į Dachau. Čia, balandį, artinantis amerikiečių pajėgoms, Himmlerio įsakymu Elseris buvo sušaudytas. Iki karo Europoje pabaigos buvo likusios kelios savaitės. Nedaug trūko, kad paprastas amatininkas, neturėjęs jokių ryšių su užsienio slaptomis tarnybomis, nesusijęs su nė viena sąmokslininkų grupe Vokietijoje, būtų šio karo scenarijų pakeitęs. Ironiška, bet jo poelgio efektas buvo priešingas tikslui.
Nacių propaganda prieš tai sėkmingai įtikino Vokietijos visuomenę, kad dėl šio karo yra kaltos tik Vakarų valstybės. Nacių režimas, žinoma, turėjo kritikų ir oponentų, tačiau Hitlerio populiarumas buvo neabejotinas. Didžioji dalis vokiečių buvo pritrenkti pasikėsinimu į fiurerį. Jie nepamiršo „dūrio į nugarą“ legendos ir dabar kalbėjo apie tai, kad istorija galėjo pasikartoti. Fiurerio žūtis ir šalies viduje kilusi sumaištis galėjo būti naudinga tik Vokietijos priešams. Ji galėjo pasibaigti Vokietijos pralaimėjimu ir dar vienu Versalio pažeminimu. Viskas, ką šalis pasiekė nuo 1933 m. būtų prarasta. Galų gale, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, žmogžudystė buvo pernelyg amoralus metodas, kad bandymą ją įvykdyti būtų galima pasveikinti. Goebbelsas kaip visada išspaudė iš situacijos viską. Anglija, su kuria anot jo, Hitleris iš visų jėgų stengėsi taikiai susitarti, dabar pademonstravo, kad trokšta tiktai karo, ir yra pasiruošusi jame naudoti pačius šlykščiausius ir negarbingiausius būdus. Propagandos meistras mokėjo įtikinti. SS saugumo tarnybos raporte tomis dienomis buvo rašoma, kad pasikėsinimas nuteikė visuomenę prieš britus: „Meilė fiureriui dar labiau išaugo, o dėl pasikėsinimo žmonės pradėjo vertinti karą žymiai pozityviau nei prieš tai.“ Tačiau didžiausią efektą pasikėsinimas į jo gyvybę padarė pačiam Hitleriui. Jis gavo dar vieną patvirtinimą, kad yra „likimo išrinktasis“. Kas gi daugiau, jei ne Apvaizda išgelbėjo jam gyvybę? – retoriškai klausė fiureris. Rommelis savo dienoraštyje lapkričio 15 d. užrašė: „Fiureris visiškai apsisprendė. Pasikėsinimas Miunchene jo apsisprendimą tik dar labiau sustiprino.“ Rommelio išvadą Hitleris patvirtino savo megalomaniškoje kalboje aukščiausiems karo vadams lapkričio 23 d.
Lapkričio 20 d. Hitleris pasirašė direktyvą Nr.8, kurioje buvo įsakymas būti pilnai pasiruošus pradėti karo veiksmus tą pačią akimirką, kai „oro sąlygos taps tam tinkamos“. Po trijų dienų fiureris, jausdamas armijos skepticizmą, nusprendė savo ketinimus ir mintis išdėstyti generolams išsamiai. „Su visu kuklumu, svarbiausiu faktoriumi aš turiu įvardinti save. Aš – nepakeičiamas. Nei kariškis, nei civilis manęs pakeisti negali. Pasikėsinimai gali pasikartoti. Aš esu įsitikinęs savo proto ir apsisprendimo galiomis… Niekas nepasiekė to, ką pasiekiau aš… Aš iškėliau Vokietijos tautą į didžiules aukštumas, net jeigu pasaulis dabar mūsų nekenčia… Reicho likimas priklauso tik nuo manęs. Aš veiksiu atitinkamai.“ Po to fiureris priminė visas savo pergales ir tai, kad kiekvieną kartą generolai reikšdavo abejones. Paliekant Tautų Lygą, sugrąžinant šauktinių kariuomenę, okupuojant Reino žemes, prisijungiant Austriją – „visų šių sunkių sprendimų metu palaikančių mane buvo mažuma“ – sakė Hitleris – „…tada sekė protektorato sukūrimas Bohemijoje, kuris padėjo pagrindus Lenkijos užkariavimui. Man tada nebuvo aišku, kur pradėti Rytuose ir po to Vakaruose, ar atvirkščiai, bet įvykių eiga privertė pradėti nuo Lenkijos. Kai kas mane galėtų apkaltinti noru kariauti vėl ir vėl. Bet kovoje ir yra visa būties prasmė… Augantis žmonių (Vokietijos) skaičius reikalauja didesnės gyvybinės erdvės…Dėl to kova turi prasidėti dabar. Jokia tauta negali išvengti šios problemos sprendimo…Jokie protingi paskaičiavimai čia nepadės: viską galima išspręsti tik kalaviju. Tautos nesugebančios kariauti privalo pasitraukti…“ Po ilgos įžangos fiureris perėjo prie susiklosčiusios situacijos: „Pirmą kartą per 67 metus mums negresia karas dviem frontais… Bet niekas nežino, kiek ilgai taip bus… Iš esmės aš kūriau ginkluotąsias pajėgas ne tam, kad mes nekariautumėm… Sprendimas kada smūgiuoti visada priklauso nuo manęs… Rusija šiuo metu nėra pavojinga. Ji nualinta vidinių problemų. Be to, mes turime sutartį su ja. Rusija laikysis sutarties tol, kol jai tai bus naudinga… Rusija turi ilgalaikių tikslų, iš kurių svarbiausias sustiprinti savo pozicijas Baltijos regione. Mes galime atsilaikyti prieš ją tik turėdami laisvę Vakaruose…Viskas byloja apie tai, kad dabar palankiausias momentas; po šešių mėnesių taip gali nebebūti… Mano sprendimas yra nepakeičiamas. Aš atakuosiu Prancūziją ir Angliją pačiu tinkamiausiu ir anksčiausiu metu. Belgijos ir Olandijos neutraliteto sulaužymas neturi reikšmės. Kai mes laimėsime, niekam dėl to nekils klausimų“ – sakė Hitleris, ir užbaigė: „Mus turi įkvėpti didžių mūsų istorijos vyrų dvasia. Likimas iš mūsų reikalauja ne daugiau nei iš jų. Kol gyvas būsiu, galvosiu tik apie savo tautos pergalę. Aš niekur neatsitrauksiu ir sunaikinsiu kiekvieną kuris man trukdys!“ Kalba truko dvi valandas. Po jos stojo mirtina tyla. Tai buvo pilna ir galutinė Hitlerio pergalė prieš armiją. Kai vakare užsukęs Brauchitschas pasiūlė savo atsistatydinimą, fiureris jį atmetė pareikšdamas, kad generolas turi atlikti savo pareigą lygiai taip pat kaip ir bet kuris kareivis. Savo ugningoje kalboje jis negailėjo piktos kritikos ir kandžių žodžių generolų atžvilgiu, jis sveikino agresyvią Luftwafės ir Kriegsmarinės liniją, o sausumos vadų klausė: „Ko mes galime tikėtis iš paprasto pėstininko, jei mūsų vyriausieji vadai yra prie 1914 m. nervinio priepuolio slenksčio?“ „Tai buvo būtina“ – pažymėjo Rommelis dienoraštyje kitą dieną – „nes kuo daugiau aš bendrauju su savo kolegomis, tuo mažiau randu entuziazmo ir tikėjimo tuo, ką jie daro. Visa tai labai slegia.“ Niekas dabar jau negalėjo sustabdyti atakos Vakaruose. Hitleris tapo tarsi apsėstas ja. Liko tik vienas klausimas – kada? Sprendimas buvo „nepakeičiamas“, tačiau palankus momentas jam įgyvendinti 1939 m. taip ir neatėjo.
Pagrindinė priežastis buvo prasti orai. Luftwafės specialistams reikėjo penkių dienų giedro oro, kad būtų galima sutriuškinti prancūzų aviaciją ir įgyti pranašumą ore. Lapkritį tokio intervalo sinoptikams niekaip nepavyko rasti. Dienos trumpėjo, o besiartinanti žiema galėjo tapti problema greitoms vokiečių tankų operacijoms. Ironiška, bet apie pirmąją nustatytą puolimo datą – lapkričio 12 d. Sąjungininkės žinojo. Vienas iš jų šaltinių buvo antras pagal rangą Abwhero (žvalgybos) štabe – admirolas Canaris. Vokietija buvo vienintelė šalis, kuri turėjo išdaviką tokiose aukštose pareigose – pačioje karo mašinos nervų sistemoje. Kaip ten bebūtų, šaltinis galėjo pasirodyti nepatikimas, nes ataka neprasidėjo. Po Elserio pasikėsinimo Hitleris dar kartą nukėlė puolimo datą. Lapkričio 13 d. jo instrukcijoje buvo rašoma, kad ataka prasidės ne anksčiau lapkričio 22 d. Kai lapkričio 23 d. Hitleris skelbė generolams, kad ataka įvyks, jis vis dar tebelaukė gero oro, bet vietoj jo, anksčiau nei įprastai Europą sukaustė žiema. Ji buvo šalčiausia per pastaruosius 20 metų. Šveicarijoje termometro stulpelis nukrito iki -36 C, Portugalijoje snigo pirmą kartą per 40 metų, o La Korunijoje (Ispanija) pirmą kartą nuo 1800 m. Vengrijoje užšalęs Dunojus įkalino 1 200 laivų, Baltijos jūroje laivams prireikė ledlaužių. Iš viso Hitleris atidės puolimą Vakaruose net 29 kartus. Per Kalėdas jis tris dienas keliavo po Vakarų frontą ir bendravo su kareiviais. Sugrįžęs jis dar kartą nukėlė kampaniją „Geltona“, šįkart iki sausio vidurio. Naujus metus fiureris sutiko Berghofe. Evos Braun nuotraukose matyti, kad Speero, Goebbelso ir Bormanno kompanijoje besišypsantis Hitleris laikosi savo pažado – net ir šeimyninėje švenčių aplinkoje jis liko vilkėti pilką kareivišką uniformą kurioje buvo įsegtas „Geležinis kryžius“. Karas buvo nebaigtas. Vakaruose tvyranti tyla buvo laikina.
Per šventes, gruodžio 22 d. Hitleris nepamiršo pasveikinti „draugo“ Stalino su 60-uoju jubiliejumi: „Linkiu visa ko geriausio asmeniškai jums ir klestėjimo draugiškos Tarybų Sąjungos tautoms.“ Stalinas atsakė: „Tarybų Sąjungos ir Vokietijos draugystė sutvirtinta krauju, turi visas galimybes gyvuoti ilgai ir tvirtai.“
Dviejų ateistų draugystė nepatiko Mussoliniui. 1940 m. sausio 3 d. dučė parašė Hitleriui ko gero atviriausią savo laišką, kuriame kritikavo sąjungą su Maskva ir padarė keletą nebūdingai sau tikslių įžvalgų: „Aš esu giliai įsitikinęs, kad Vokietija, netgi padedama Italijos niekada neparklupdys Britanijos ir Prancūzijos… Tikėti tuo, reiškia apgaudinėti save. Jungtinės Valstijos niekada neleis žlugti demokratijoms – rašė Mussolinis. „Ar verta rizikuoti viskuo – įskaitant valdžia – ir aukoti Vokietijos kartų pažibas bandant jas nugalėti?“ Taika būtų įmanoma, jei Vokietija leistų egzistuoti „kukliai, nuginkluotai Lenkijai… Jeigu jūs tik nesate neatšaukiamai apsisprendęs kariauti iki galo, aš tikiu, kad Lenkijos valstybės sukūrimas galėtų tapti elementu padėsiančiu nutraukti karą ir sudarysiančiu sąlygas taikai.“
Tai buvo šauksmas tyruose. „Kuklios“ ir butaforinės Lenkijos atstatymas negalėjo tapti taikos pagrindu. Vakarai reikalavo, kad Hitleris atstatytų ne tik visą Lenkiją, bet ir Čekoslovakiją bei Austriją. Hitleris nesiruošė atiduoti nieko, dėl ko taip ilgai kariavo, bet net jeigu jis būtų ir persigalvojęs, naujoji tvarka Rytuose priklausė ne tik nuo jo, bet ir nuo Stalino. Būtent tai buvo pagrindinė Mussolinio laiško tema. Dučė apkaltino fiurerį fašistinės revoliucijos išdavyste: „…Net nekariavusi Rusija pasipelnė Lenkijos ir Baltijos valstybių sąskaita. Bet aš, apsigimęs revoliucionierius sakau jums, kad dėl laikinų dabartinės politinės situacijos aplinkybių, negalima aukoti revoliucijos principų. Jūs negalite išmesti antisemitinių ir antibolševikinių vėliavų, kurias nešėte dvidešimt metų ir dėl kurių jūsų bendražygiai dėjo galvas… Jūsų gyvybinės erdvės sprendimas slypi Rusijoje ir niekur kitur… Laikau savo pareiga pranešti, kad dar vienas suartėjimo žingsnis santykiuose su Maskva turės katastrofiškų padarinių Italijoje.“ Dviejų Ašies diktatorių draugystė pakibo ant plauko. Fiureris neatsakė į Mussolinio laišką daugiau kaip du mėnesius. Mussolinis niekada prieš tai nebuvo toks atvirai kritiškas ir aštrus bendraudamas su Hitleriu, ir niekada toks nebebus vėliau. Šį vienintelį ir paskutinį kartą jis turėjo priežastį, kuri perpildė kantrybės taurę. 1939 m. karas buvo keistas tik Vakaruose. Rytuose Stalinas pradėjo tikrą. Kai Tarybų Sąjunga užpuolė nepanorusią paklusti Suomiją, Hitleriui teko nuryti karčią piliulę ir palaikyti sąjungininko agresiją. Vakarų fronte vis dar nebuvo nieko nauja, Rytuose, tiksliau pragariško šalčio sukaustytoje Šiaurėje, atsidarė naujas frontas.
Nuotraukoje: Televizijos komentatorius, knygos „Trečiojo Reicho žlugimas“ autorius Robertas Petrauskas
Tomo Tumalovičiaus nuotr.
