Roberto Petrausko lūpose – krepšinis, galvoje – karas

Vytenis Radžiūnas, TV diena

 

R.Petrauskas_II.JPGTV 3 komentatorius Robertas Petrauskas 2010-ųjų spalio 21-ąją Kauno sporto halėje, kai žaidė “Žalgiris” ir Belgrado “Partizan”, prie mikrofono pradėjo naują Euroygos telesezoną, sunkų, bet malonų darbą…Pasaulio krepšinio čempionatas su gausybe Antrojo pasaulinio karo istorijų – tokia buvo ši krepšinio komentatoriaus Roberto Petrausko praėjusi vasara, Jos vaisiai – knyga „Trečiojo Reicho triumfas” apie Antrąjį pasaulinį karą – pasirodys prieš Kalėdas.

„Tikrai suprantu ironizuojančius, argi iš krepšinio komentatoriaus galima tikėtis rimto veikalo. Vis dėlto apie žmones turi kalbėti jų darbai, todėl tikiu, kad atsiras žmonių, kurių išankstinė nuomonė, perskaičius knygą, pasikeis”, – vylėsi R.Petrauskas, kuris, beje, Klaipėdos universitete studijavo istoriją.

Pokalbis su komentatoriumi ir istoriku Robertu Petrausku.

– Kaip kilo mintis rašyti veikalą apie istoriją?

– Pati idėja gimė iš pomėgio ir domėjimosi Antruoju pasauliniu karu. O konkrečių minčių apie knygą kilo prieš metus, kai Vilniaus knygų mugėje susitikau su britų rašytoju Simonu Sebagu Montefioru, knygos apie Staliną autoriumi. Pasinaudojęs proga pasakiau, kad turiu savo knygos apmatus, leidyklai papasakojau, kaip ji galėtų atrodyti stilistiškai. Tai jai patiko, ir svajonės perėjo į realų pasaulį.

– Pernai žadėjote, kad knyga knygynus okupuos šių metų rugsėjį. Ar dėl vėlavimo kaltas krepšinio čempionatas?

– Kaltas jaunatviškas entuziazmas. Juk aš pirmą kartą gyvenime rašau knygą. Kol su tuo nesusiduri, tol nieko nežinai. Knygos kelias iki lentynos yra labai ilgas. Ji turi būti suredaguota, sumaketuota, sudėliotos nuotraukos ir spalvoti žemėlapiai. Techninis darbas tęsiasi keletą mėnesių. Iš viso mano knygos kelionė – daugiau nei metai.

– Tiesa, kad jūsų knyga – iš daugybės perskaitytų knygų išsirinktos įdomiausios vietos, sujungtos į vientisą veikalą?

– Taip tikrai būtų galima pasakyti, nes aš stengiausi sudaryti koncentruotą rinkinį. Yra daug gerų istorikų, rašančių apie Staliną ar karines kompanijas, o mano tikslas buvo informaciją apibendrinti ir sutraukti, nes Lietuvoje šia tema knygų nėra daug.

– Rašydamas knygą lygiavotės į kurio nors autoriaus stilių ar kūrėte savąjį?

– Stengiausi kurti savitą. Žinoma, per penkerius metus perskaičiau daug literatūros ir pastebėjau, kad ne mažiau nei autorių, kurie moka rašyti įdomiai, yra tų, kurių kūriniai – sunkūs. Skaitydamas kai kurias knygas įtikinėjau save, kad jas įveiksiu – kaip alpinistas įveikia kalną. Neturi taip būti, kad skaitydamas knygą kankiniesi iki paskutinio puslapio. Ji turi būti valgoma, ryjama su malonumu.

– Ar nebijote būti „nurašytas” istorikų, kad ir Klaipėdos universiteto dėstytojų?

– Kaip sakoma: bijai vilko – neik į mišką. Labai norėtųsi, kad akademinio lygmens istorikai, kurių specializacija – būtent šis laikotarpis, įvertintų knygą. Kita vertus, nežinau, kas yra tie akademiniai kritikai. Nėra tokio autoriaus, kuris galėtų būti mano idealas ar mokytojas. Turime labai gerų istorikų ar mokytojų, bet jie nepavertė savo darbų ar tyrinėjimų didelėmis knygomis. Man jų nuomonė svarbi, bet knyga vis dėlto skirta platesnei auditorijai.

– Kaip jums pačiam sekėsi išvengti sauso akademinio stiliaus?

– Visada galima atrasti šį tą, kas galėtų sudominti. Tarkim, yra Molotovo–Ribbentropo paktas. Visi žino, kaip jis atrodo, kas jame surašyta. Bet mažai žinomas faktas, kad jį pasirašę naciai su sovietais Kremliuje surengė šventę. Per ją porceliano induose buvo patiekti 24 patiekalai, buvo speciali susėdimo tvarka ir sakomi tostai. Tai – tikroji istorija. Mes galime žengti į ją giliau ir akiratis prasiplės. Istorijoje niekada nebūna juoda arba balta – yra ir daug šešėlių. Juos pabandžiau piešti ne siekdamas įpiršti kokią nors nuomonę, bet įpindamas daugiau istorinių įvykių, kurie pamirštami.

– Bandysite užkamšyti istorikų paliktas spragas?

– Šis faktas – tikrai žinomas istorikams ir nėra jokia sensacija. Tačiau manau, kad tokia pikantiška detalė papuošia knygą. Nebūtina visuomet rašyti sausai ir akademiškai – tik fiksuoti įvykius, skaičius ir komentarus.

– Kaip jausitės, jeigu knyga nesulauks dėmesio?

– Žmogus gali domėtis, landžioti po istorijos šaltinius, bet dažniausiai nė nesapnuoja, kad parašys knygą. Pamąstydavau, kad jau norėčiau parašyti knygą, bet vienas to nesugebėčiau padaryti. Taip pat abejojau, ar ji pritrauks skaitytojų dėmesį, nes be jų – tai tik paprastas daiktas iš popieriaus. Bet leidykla įtikino, kad mano pasiknaisiojimai verti knygos. O jeigu pasirodys, kad knygą parašiau tik sau ir neatsiras skaitytojų, – tai neabejotinai bus viena didžiausių gyvenimo avantiūrų: susigalvojau iššūkį, išbraukiau iš gyvenimo metus… Viską parodys laikas.

– Koks būtų geriausias knygos įvertinimas?

– Geriausias įvertinimas – draugo rekomendacija draugui. Beje, iš savo redaktorės sulaukiau didžiausio komplimento. Ji pasakė, kad mano knyga yra kaip detektyvas – lyg ir žinai, kas ir kaip buvo, bet skaitydamas lauki, kas atsitiks.

– Pirmoji knyga pasirodys jau netrukus. Kada laukti jos tęsinio?

– Pirmoji knyga – turiningos kelionės į praeitį pradžia. Tai – tarsi šūvis, kuris ir parodys, ar skaitytojams reikia šios serijos. Neslėpsiu – jaučiu norą visą kelionę sudėlioti iki galo.

(Mūsų svetainės „Kūrybos artelei” Robertas Petrauskas atsiuntė įdomią  ištrauką iš savo knygos „Trečiojo Reicho triumfas”)

Nuotraukoje: Televizijos komentatorius Robertas Petrauskas, 2010-ųjų rugsėjo 12-ąją iš Turkijos pirmasis visai Lietuvai ištaręs:”Mes –  pasaulio bronzos medalių laimėtojai!” . Istorikas Robertas Petrauskas, parašęs įdomią knygą apie Trečiojo Reicho žlugimą.

`                                                                     Tomo Tumalovičiaus nuotr.

 

 

Panašūs straipsniai