2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Neperskaityta Vaižganto premijos laureato Juozo Kundroto parašyta kalba


Kundr._suole_II.jpg

 

2010-ųjų rugsėjo 25-ąją Svėdasų krašto Malaišių sodžiuje LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius paskelbė Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų 2010 metų literatūrinės Vaižganto premijos laureatą - trilogijos „Sakmė apie knygnešį“, „Kryžiau, prikalęs mane“ ir „Įskelti titnagą“ autorių, kaunietį žurnalistą, LŽS narį Juozą Kundrotą. Naujasis Vaižganto literatūrinės premijos laureatas po apdovanojimo gausiai susirinkusiems sakė, kad turi pasirašęs padėkos kalbą. tačiau jį taip sujaudino „Vaižganto skaitymų“ dvasia, garbingos premijos įteikimas ir nuoširdus jo pagerbimas, kad negali skaityti, o turi iš širdies pasakyti, ką jaučia ir galvoja... Gausiai susirinkę anykštėnai, taip pat svečiai iš Rokiškio ir Kupiškio, Vilniaus ir Kauno negailėjo Juozui Kundrotui plojimų už nuoširdžius žodžius...Istorijai turi likti ir Juozo Kundroto parašytos mintys, kurias pateikiame mūsų svetainės skaitytojams, Vaižganto premijos įteikimo proga.

Juozas KUNDROTAS

 Prisiliesdami prie Vaižganto, mes prisiliečiame prie gyvybingų šaltinių. Skaitydami nuostabią literatūros klasiko prozą, grožimės jo žodžio elegancija, grakštumu, nepakartojama autentika, tikrumu. O kas tikra – amžina. Ir pats Vaižganto žodis suslieja su amžinybe, kuri tik ir galėjusi pakuždėti tokius nuostabius vaizdus. Pagaliau jo paties žodyje ir to žodžio spinduliuojančioje spektrinėje aureolėje slypi paties Vaižganto siela. Daugelyje „Pragiedrulių“, „Dėdžių ir dėdienių“ puslapių jaučiamas ypatingas gamtos ir žmonių vienumos, gyvybės gaivališkumas.

 Klasikas yra išsitaręs:“Panteistinis gamtos jausmas man išliko visam laikui. Aš jaučiau ir jaučiu, kad žmogus yra tik maža gamtos dalelė, kuri kupina gyvybės, ir toji gyvybė iš visur spinduliuodama trykšta. Žmogus suaugęs su gamta, joje gyvena nuo pat pirmųjų įspūdžių iki paties gyvenimo galo“... Jeigu rašytojas atskleidžia tik savo mintį, jis lieka vienišas. Vaižganto didelės kūrybos mintis - visada yra visų mintis. Atspėjęs tas mintis, kūrėjas tampa pranašu.

 Tikras žodis visada ginčijasi su savimi ir su pasauliu, pavergia ir užkrečia didesniu nerimu. Įlieja mums nerimo ir Vaižgantas, savo jausena gražiai sutapdamas su gamta ir net nenumatydamas padarinių, deformacijų, prievartos, ką mes nūnai regime. Kaip supratote, pasirinkau tik vieną vaižgantišką žiūros lauką – žmogaus sąlytį su gamta. Ir šis mano žodis nebus nei raminantis, nei guodžiantis.

 Būkime atviri: nudienos žmogus tolsta nuo gamtos, nuo jos artumo, sukeldamas jai daug skaudulių. Juo toliau, tuo labiau gamta žmogui tampa tik pačia pragmatiškiausia veiklos vieta, tarsi nepasotinamo verslo (blogąja prasme) objektu. Tačiau kaip nekeista, nuo gamtos gręžiasi ir intelektualai. Vis mažiau leidžiama knygų, užtariančių gamtą, vis mažiau fotomenininkų darbų, poetizuojančių gamtos fenomeną. Eurosąjungos erdvėse sklando mintis, kad gamtos poetizavimas nebeaktualus, senamadiškas, naftalinu dvelkia.. Girdi, atgyvena!

 Nieko džiugaus ir Lietuvoje. Nevardysiu, kiek ir kokio blogio padaryta gamtai, kokius sopolius jai sukelia žmogus, piktavališkai kirsdamas miškus, naikindamas fauną, teršdamas erdvę, aplinką, kurioje gyvena, ir pan. Parūpsta esminis klausimas: kodėl? Kodėl žmogus toks negailestingas? Ar kad Ateities banga, atvirtusi į Dabartį, subyra į kasdienio nuobodžio purslus? Ar vien todėl, kad didmiesčiai atbukino žmogaus jausmus, užmuša šventumą ir žemės išmintį, o blokinis karstas, anot vieno filosofo, palaidojo mirusią erdvę?!

 Pervartos atskleidė, apnuogino mūsų tautiečių ydingumą, nepasotinamą godumą. Kol Seimas reguliuoja, taiso nuolat taisomus įstatymus, lopo jų plyšius, mes išsijuosę plėšte plėšime gamtą. Be atodairos, be sąžinės graužimo. Taip ir norisi paklausti: ar žmogus ką nors valdo? Ir iš viso ar valdo? Ar į reiškinius tik žiūri ir tariasi juos matąs? Tačiau toks matymas, pabrėžiu, yra tik tariamas arba įšnekamas. O juk žiūrėti ir regėti nėra vienas ir tas pats.

 “Grynojo paviršiaus žmogus, spoksantis į reiškinius, yra žiūrintis neregys”-sakė filosofas Arvydas Šliogeris. Vaižgantas savo estetika ir publicistika yra aistringai pabrėžęs, kad žmogus, suaugęs su gamta. Net ir bažnyčioje parapijiečiai gieda (cituoju): “ne giesmes, ne dirbtinius liaupsinimo žodžius, tik patys save, savo lygumų ir ramių kalnelių lėtą pratisumą, gražią, ramią Lietuvos gamtos harmoniją”.

 ”Iš trijų vertybių – tiesa, gėris, grožis – man labiausiai reikalingas grožis. Juk mūsų pasaulis vis negražesnis. Dirbtinių daiktų gražumas nėra tikrasis grožis. Mūsų civilizacijoje jau nebeįmanoma pastatyti šv. Onos bažnyčios. Jusliniai daiktai praradę juslinį sodrumą”- teigia minėtas filosofas. Nedrąsu sakyti, bat vis dėlto mūsų epochos žmogus vis labiau praranda ribos ir saiko intuiciją, o įkandin – ir savo, kaip baigtinėės ir ribotos blogybės, realių galimtbių intuiciją. Nepaisyti gamtos – tolygu pačiam nertis kilpą ant kaklo.

 Giedriau nuteikia, kad dar įmanomi tokie renginiai kaip “Vaižganto skaitymai” Malaišių sodžiuje. Kad yra Vaižgantas, kurio vardas ir kūryba vis dažniau prisimenami. Kad ir Kaune yra erdvė – Vaižganto memorialinis muziejus, kur įvairiausiomis progomis pagerbiamas jo atminimas. Kad sulaukėme stambaus apie Vaižgantą atsiminimų veikalo ( sudarytojas Alpas Pakėnas). Kad dar pagerbiama knyga.

 Priimdamas garbingą Juozo Tumo Vaižganto literatūrinę premiją, dėkodamas garbingai komisijai, kolegoms, vertinusiems mano kuklius darbus, dar kartą mąstau apie knygnešius ir daraktorius, nešusius šviesą, žadinusius tautinę savimonę, kai krašte dar yra pragiedrulių ženklų nesimatė, mąstau apie Vincą Svirskį, sakralizavusį Vidurio Lietuvos peizažą,- ir nusilenkiu šiai žemei, išauginusiai mūsų kultūros Ąžuolus, žemei, puoselėjančiai gražias kultūros tradicijas, kurios palaiko dvasios gyvastingumą!

                           Malaisiuose_II.jpg

Nuotraukose: (viršuje) 2010 metų Vaižganto literatūrinės premijos laureatas Juozas Kundrotas Kunigiškių pradžios mokyklos, kurioje mokėsi Juozas Tumas -Vaižgantas, suole;  (apačioje): Malaišių įkūrimo 755-ųjų metinių ir devintosios Vaižganto literatūrinės premijos įteikimo proga susirinko Lietuvos rašytojai, žurnalistai, aktoriai ir Svėdasų krašto žmonės.

                                                                             Vladimiro Beresniovo nuotr. 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)