Žvilgsnis į “Valstiečių laikraštį” nuo jo septyniasdešimtmetės aukštumos

Per..._2.jpgOkupacinės valdžios įrankis

„Valstiečių laikraštis“ atsirado skaudžiausiais Lietuvos istorijos metais ir gana ilgai buvo įrankis okupacinės valdžios rankose. Senuose pageltusiuose laikraščio komplektuose atgyja optimistiškai pateikiamas sovietinis gyvenimas, kolektyvizacija.

Kelerius metus nuo 1946-ųjų laikraščio redakcijoje fotokorespondentu dirbęs Krymo totorius Michailas Rebis savo laiku pasakojo: į komandiruotę į kaimą vykstantiems korespondentams būdavo išduodamas asmeninis ginklas.

Laikraščio redakcijoje darbavosi skirtingos patirties ir įsitikinimų žmonės. Tarp jų buvo Antrojo pasaulinio karo veteranų, kaip jau minėtas Michailas ar ilgametis redaktoriaus pavaduotojas Juozas Oguzas. Parako kvapas buvo pažįstamas ir ilgiausiai istorijoje redaktoriumi buvusiam Jurgiui Karosui. Čia ilgus dešimtmečius dirbo žurnalistas Henrikas Stasiūnas, karo metais priverstinai išvežtas dirbti į Vokietiją. Laikraščio redakcijoje, ypač po politinio atšilimo, triūsė ir sovietų valdžiai nelojalių žmonių.

Sovietmečiu įdomiausi buvo paskutiniai puslapiai

Vyresnioji karta prisimena: palyginti su šiais laikais, sovietmečiu buvo juokingai mažai periodinių spaudos leidinių. Kaimui buvo skirtas vienintelis respublikinis laikraštis. Gana ilgai jis leistas tris kartus per savaitę, dvigubai didesnio formato nei dabar. Tiražai buvo įspūdingi – gerokai per 300 tūkst. egzempliorių

Sovietinių laikų skaitytojas buvo kitoks – paprastai nekreipdavo dėmesio į pirmuosius puslapius, kuriuose būdavo skelbiami komunistų partijos dokumentai ar pagrindiniu anekdotų herojumi tapusio Leonido Brežnevo kalbos. Įdomiausi būdavo paskutiniai puslapiai: įvairiausi naudingi patarimai, konsultacijų skyrelis „Geros paslaugos“, humoro skyrelis su garsiojo Anupro Dirvelės nuotykiais.

Satyra ir humoras buvo tikra atgaiva. Skaitytojai mokėjo ir norėjo skaityti tarp eilučių. Tiesa, kol feljetonai, kritiniai straipsniai pasiekdavo skaitytoją, jiems tekdavo gauti ne tik redaktoriaus, bet ir partinių cenzorių palaiminimą.

Spaudos kokybė buvo prasta, nuotraukose veidai – sunkiai atpažįstami, neretai šypseną kėlė ir temos bei rašymo stilius. Vis dėlto „Valstiečių laikraštis“ kaime buvo visada laukiamas. Gal dėl to, kad buvo ne toks raudonas nei kiti ir žmonės čia rasdavo naudingų dalykų.

Po nepriklausomybės – kova dėl išlikimo

Atkūrus šalies nepriklausomybę, netrukus užvirė kova dėl „Valstiečių laikraščio“ likimo.

Žurnalistų įnirtingos pastangos atsiskirti nuo partijos, užtruko ne vienus metus. Pasak šiame mūšyje dalyvavusio buvusio vyriausiojo redaktoriaus Jono Švobos, siekdami išlaikyti paskutinę tribūną, komunistai nevengė nei intrigų, nei bolševikinių kovos metodų. Bambagyslę nukirpti padėjo demokratinės šalies jėgos, pirmiausia Lietuvos socialdemokratų partija, Tautininkų sąjunga, kitos susikūrusios partijos, taip pat ir ištikimiausi „Valstiečių laikraščio“ skaitytojai.

Į redakciją įsiliejo naujų energingų žmonių. Ėmė keistis laikraščio veidas. Turinys tapo įdomesnis, aktualesnis, atsirado naujų skyrelių ir priedų. Skaitytojai su džiaugsmu priėmė atgimusį kaimo laikraštį. Savarankišku tapęs „Valstiečių laikraštis“ plėtojo leidybinę veiklą: pradėjo leisti kalendorius, knygas.

Įsteigus uždarąją akcinę bendrovę, iš pradžių redakcijai priklausė 30 proc. akcijų, o po penkerių metų – jau 60 proc. „Tapęs nepriklausomu spaudos leidiniu, „Valstiečių laikraštis“ šiandien pelnytai yra didžiausias ir populiariausias Lietuvos kaimo laikraštis“, – minint laikraščio nepriklausomybės penkmetį 1997-aisiais savo sveikinime rašė tuometis Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. „Tikiu – laikraštis gyvuos amžius. Kaip geriausias dabar atgimstančių ūkininkų, visų kaimo žmonių ir jų miesto bičiulių draugas ir patarėjas“, – kartu su žurnalistais džiaugėsi VIII Vyriausybės žemės ūkio ministras Vytautas Knašys, kuris, be to, buvo akcininkas, o vienu metu ir „Valstiečių laikraščio“ redakcijos darbuotojas.

Leidybos diena – šventa

Prieš keletą metų svarbiausių akcininkų sprendimu pradėtas naujas „Valstiečių laikraščio“ istorijos etapas. Tačiau redakcijos darbuotojams laikraščio leidimo diena išliko šventa. Taip buvo visada: prieš dešimt, penkiasdešimt metų ir dar seniau. Tokią dieną prityla garsai, susitelkiama laikraščio gamybai. Pamirštama pietauti. Tiksint laikrodžiui ir artėjant puslapių išsiuntimo į spaustuvę valandai, redakcijoje auga įtampa.

Paskui ateina atoslūgis arba dar didesnis stresas. Kad ją kur bala – korektūros klaida straipsnio pavadinime! Parašai po nuotraukomis supainioti! Kokio nors veikėjo pavardė ne taip parašyta! Anksčiau dėl panašių dalykų redaktoriams tekdavo aiškintis ir raudonuoti partijos komitete.

„Valstiečių laikraštį“ daugelis vyresniosios kartos žurnalistų laiko profesionalumo mokykla, kurioje buvo ugdoma pagarba ir dėmesys skaitytojui, atsakomybė už kiekvieną spausdintą žodį. Korespondento duoną čia krimto publicistas Leonardas Grudzinskas, rašytojas Antanas Čalnaris, dabar televizijos žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas, „Poezijos pavasario“ laureatai Algirdas Verba (1993) ir Stasys Stacevičius (2001), daugybė kitų šviesių žmonių, kuriems nesvetimos buvo ir žemiškos nuodėmės.

Anekdotai – iš lūpų į lūpas

Redakcijoje iš lūpų į lūpas buvo perduodamos anekdotinės situacijos, kai kurios iš jų tapo kone legendomis. Kada gi daugiau, jei ne laikraščio gražaus jubiliejaus proga, pasidalyti šiais prisiminimais!

    Maždaug prieš keturis dešimtmečius humoro skyrelį tvarkė žurnalistas Stasys Pikelis, tuomet gyvenęs Kėdainiuose. Jam nusišypsojo laimė – „Sprinto“ loterijoje laimėjo 5 tūkst. rublių. Anuomet tai buvo neįtikėtina sėkmė (pradedantis žurnalistas gaudavo vos 120 rublių atlyginimą). Redakcija šį įvykį atšventė taip, kad net liko pilnas brendžio butelis. Už laimėtus pinigus laimingasis žurnalistas Vilniuje pasistatė kooperatinį butą!

    Vėliau humoro skyriaus vedėjas buvo Mato Dalbos pseudonimu dažnai pasirašinėjęs žurnalistas Stasys Čyvas. Kartą taip nutiko, kad jis prarado partinį bilietą – turėjo jį rankinėje, o ją viešumoje kažkas nupjovė, žmogus pajuto ant riešo beturįs tik dirželį nuo rankinės. Praganyti partinį bilietą buvo baisi nuodėmė. Tenka aiškintis partijos komitete. Žurnalistas teisinasi: išėjęs pasivaikščioti su moterimi į Vingio parką, o ten, pasirodo, nusikaltėlių pilna. „Na, pirmą kartą girdžiu, kad vyras eitų į mišką su moterimi, ir dar partinį bilietą neštųsi“, – nusistebėjo partkomo sekretorius.

    Ekonomikos skyriaus vedėjas Antanas Naujokaitis, kaip ir daugelis kitų sovietų laikų žurnalistų, nevengė taurelės. Atsitik man šitaip – vos atsuko baltosios butelį, kabineto duris pravėrė redaktoriaus pavaduotojas Juozas Oguzas. Pasikvietė žurnalistą redaktorius J.Karosas: „Kaip gi taip, darbo metu, ir dar be užkandos…“ A.Naujokaitis buvo nepėsčias ir paaiškino: „Laukiau ateinančių mokslininkų iš Žemės ūkio ekonomikos instituto, norėjau pavaišinti – patikrinau, ar gera…“ „Na, tada kas kita!“

    Prieš trisdešimt metų tada jaunas korespondentas (vėliau – redaktoriaus pavaduotojas) Leonas Jurša su vyresniu kolega, Mechanizacijos skyriaus vedėju Vaclovu Armužu pateko į blaivyklą. Kokia gėda: milicija užsirašydavo asmens duomenis, perduodavo į darbovietę svarstyti. Vyriausiasis redaktorius Jurgis Karosas gauna pranešimą iš blaivyklos: „Korespondentas Leonas Jurša su niekur nedirbančiu Vaclovu Armužu…“ Visi juokėsi net pilvus susiėmę. V.Armužo pastangos milicijoje nuslėpti darbovietę nuėjo veltui!

Nuotraukoje: „Valstiečio laikraščio” vyriausiasis redaktorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, kaunietis Stasys Jokūbaitis

 

Panašūs straipsniai