2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Su pagarba Žaliakalnio dvasiai

Rūta Kanopkaitė

Kanopkait____nauja__2.jpgŽaliakalnis - ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Juk paskelbus nepriklausomybę ir apgynus ją kovose, Kaunas po Vilniaus praradimo tapo valstybės širdimi. Žaliakalnyje gyveno daugybė talentingų kūrėjų, valstybės veikėjų, tarp jų - Lietuvos prezidentai Kazys Grinius ir Valdas Adamkus, diplomatas ir istorikas Petras Klimas, dailininkai Kazys Šimonis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Antanas Samuolis, Juozas Zikaras, rašytojai Vincas Krėvė, Balys Sruoga, architektai Feliksas Vizbaras, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis, kino režisierius Vytautas Žalakevičius, dramaturgas Juozas Grušas. Žaliakalnis saugo ir paskutinius savo gyvenimo mėnesius čia praleidusių klasikų Vaižganto, Salomėjos Nėries pėdsakus.

Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, papildant jį garsių tautiečių vardais... Kai kurios iš to kultūrinio konteksto asmenybių, įdomios su jais susijusios istorijos, autentiškų prisiminimų fragmentai persikėlė į almanacho „Fontanas“ puslapius, ištrykšdami naujos informacijos ir unikalių detalių srovėmis... Intriguojančios, informatyvios publikacijos skirtos ne tik tokiems korifėjams kaip Vaižgantas, Salomėja Nėris ar Adomas Galdikas, bet ir kuklesnėms kultūros pasaulio figūroms.

Prikelti iš užmaršties

 Ar žinojote, kad populiarioji neva liaudies daina „Pamilo dobilas raudonas...“ iš tiesų yra sekimas jaunos prieškario poetės Viktorijos Kumpikevičiūtės (1918-2006) eilėraščiu „Šienapjūtė“? Talentinga gražuolė, kilusi iš Mažeikių, mokėsi Kauno Meno mokykloje, labai jauna, vos devyniolikos, ištekėjo už garsaus dailininko Petro Kalpoko sūnaus, irgi dailininko Rimto Kalpoko. Savo pirmą ir vienintelę eilėraščių knygelę „Vasara laukuos“ ji išleido 1939-aisiais. Dar nespėjus išplatinti viso jos tiražo, užgriuvo rusų okupacija. V.Kumpikevičiūtės santuoka susiklostė nesėkmingai ir truko neilgai. Nepaisant gimusių dviejų vaikų, ji nepanoro toliau gyventi su R.Kalpoku. Vėliau V.Kumpikevičiūtė literatūroje reiškėsi epizodiškai, daugiausia vienu kitu eilėraštuku vaikams. Į lietuvių literatūros istoriją ji įėjo kaip vieno eilėraščio - „Šienapjūtė“ - autorė.

Tarybiniais laikais duoną moteris pelnėsi dirbdama Kauno „Drobės“ fabrike. Vargu ar bendradarbiai, baliukuose užtraukdavę ir mažo, ir seno dainuojamą šlagerį apie dobilo ir ramunės meilę, nutuokė, kas sieja šią dainą ir Viktoriją... V.Kumpikevičiūtė nugyveno ilgą gyvenimą, o keletą metų iki mirties ją kalbinusiam Remigijui Jakulevičiui papasakojo įdomių prisiminimų, kurie dabar atsidūrė „Fontano“ puslapiuose. Iš jų sužinome, kad „Šienapjūtę“ Viktorija parašė būdama penkiolikos, įkvėpta žydinčių vasaros pievų, pro kurias ėjo namo iš gimnazijos. Taip pat, kad Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ herojė turinti jos bruožų, nes rašytojas pas Kumpikevičius vasarojęs ir netgi buvo ją įsimylėjęs...

Dar vienas kuklus žaliakalnietis menininkas - pedagogas, subtilus prozininkas ir dramatiško likimo žmogus Kazys Jankauskas. Jo asmenybė iškyla buvusios mokinės Valerijos Barkauskaitės-Mockienės prisiminimuose. Dar prieš karą išleidęs tris knygas, iš kurių didžiausią pasisekimą turėjo romanas „Jaunystė prie traukinio“, vėlyvojo pokario metais rašytojas atsidūrė Sibire. Ten stalininės valdžios buvo nublokštas už tai, kad savo apsakymuose aprašė trėmimus, paveiktas sesers šeimos išvežimo... Gulagų universitetai pristabdė K.Jankausko literatūrinę veiklą - tarybiniais laikais ilgai neišėjo jo knygos, vėlai atkurta narystė Rašytojų sąjungoje. O koks jis kažkada, prieš sepyniasdešimt metų, buvo mokytojas Šiaulių mergaičių gimnazijoje, apibūdina „Fontane“ publikuojami prisiminimai: „Mums imponavo mokytojo laisva ir saarankiška mąstysena. Mes juo tikėjom, jautėme jo jėgą, jo tiesą , kuri nebuvo diplomatiškai ramiai išsakoma - mokytojo kūrėjo rašytojo išmąstytos mintys lyg žiežirbos glumindavo savo naujumu“.

Apie Salomėją ir kitus didžiuosius

Net kelios publikacijos „Fontane“ skiriamos Salomėjai Nėriai. Inos Aleksaitienės straipsnis „Žaliakalnis - Salomėjos baltojo miesto dalis“ iššifruoja čia likusius poetės pėdsakus. Širvintų gatvėje prie sentikių cerkvelės poetė susitikdavo su savo mylimuoju profesoriumi Juozu Eretu. Vaižganto gatvėje ji gyveno erdviame Vinco Mykolaičio-Putino bute. Dainavos gatvėje poetė įsikūrė karui baigiantis grįžusi iš Rusijos, nes jos namai Palemone buvo apgriauti. Įdomi ir netikėtu rakursu analizuojanti Salomėjos Nėries įvaizdį yra Astos Vileniškytės publikacija „Salomėja Nėris ir prieškario mados“. Iš rašinio sužinome apie poetės skonį, garderobą, mėgstamas aprangos detales, jos drabužių madingumą. Neabejotina - mūsų „lakštingala“ tikrai turėjo ne tik tą chrestomatinę languotą suknelę. O labiausiai kompleksavo dėl savo mažo ūgio ir net vengdavo eiti gatve su aukštomis draugėmis. Kadangi apie 1930-uosius rūkymas buvo madingos moters atributas, Salomėja Nėris mokytojaudama Lazdijuose rūkė papirosus. Tik...kartais gėdydavosi tokiame mažame miestelyje pati eiti pirkti rūkalų.

Didelis pluoštas prisiminimų apie poetę – „Žemės mergaitėj įsikūnijusi poezija“ pateiktas kunigo Mykolo Vaitkaus. Jis Salomėją Nėrį rūpestingai globojo ir jai susidėjus su trečiafrontininkais bei patekus į valdžios nemalonę, - duodavo užsidirbti iš vertimų, išrūpino mokytojos vietą Panevėžyje per patį Antaną Smetoną, kai tuo tarpu kairieji draugužiai tokio dėmesio į savo pusę persiviliotai Saliutei neparodė...

O koks žavus, žmogiškas, šmaikštus „Fontano“ publikacijose iškyla Vaižgantas! Mielas, šiltas, jaukus jo laiškas penkiametei Eglutei Klimaitei į Paryžių. Neva rimtas, bet kažkuo „šveikiškas“ tekstas „Mano girtoji išpažintis“ (bažnytinė vyresnybė papriekaištaudavo Vaižgantui už polinkį taurelei). Dukterėčios Barboros Mėginaitės-Lesauskienės pateikta novelės verta istorija apie tai, kaip kanauninkas „per prievartą“ įsitaisė šunį taksą Kauką, o paskui prie jo prisirišo ir itin apgailėjo gyvulėlio žūtį: mergina iš dėdės net gavo laiškelį su švelniai humoristiniu Kauko nekrologu.

Tapytoją Adomą Galdiką (1893-1969) šiandien Kaune primena baigiantis sugriūti jo namas Savanorių prospekto kairėje, vos užkilus į kalną. Baigiantis karui, garsiosios „arsininkų“ grupės narys pasitraukė į Vakarus. Nuo 1952 metų gyveno Niujorke, netrukus ten išgarsėjo abstrakčia tapyba. 1976-2003 metais Brukline veikė Adomo Galdiko galerija. O kas tai buvo per asmenybė, kuo įdomi jo kūryba, kokie draugai jį supo Kaune, kokius bohemiškus pokštus jie krėtė ir kaip viską su angeliška kantrybe pakęsdavo jo žmona Magdelena Draugelytė-Galdikienė, Lietuvių katalikių moterų draugijos pirmininkė, laikraščio „Moteris“ redaktorė, aprašyta net keliose „Fontano“ publikacijose.

 

Kauko laiptai - kaip simbolis

Poetė Judita Vaičiūnaitė savo prisiminimų knygoje „Vaikystės veidrody“ rašo: „Trečiasis fontanas - Kauko laiptų. Didžiulė dosni pilko akmens taurė, dažnausiai prilyta, jaučių kaukės aplink ją. Aukštyn veda granitiniai gatvės laiptai. Tokia erdvė...Dešinėj Vizbaro kalnas - nuostabios mano vaikystės Alpės“. Prieškariu pastatyti Kauko laiptai ir aikštė su terasomis ir baseinu jų pabaigoje kažkada buvo prestižinė miesto viešoji erdvė, graži poilsio vieta (deja, dabar ji gerokai primiršta ir sunykusi). Šių laiptų atsiradimą primena Nijolės Lietuvninkaitės rašinys „Laiko autografai Kauko laiptuose“. Iš jo, be kitų detalių, sužinome, kad Kauko laiptų detalų planą parengė Romoje architektūros mokslus baigęs Stasys Kudokas.

 Paties Žaliakalnio istoriją primenanti jo bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Markevičienė atskleidžia įdomių detalių: 1923 metais sudarytame miesto išplanavimo projekte, kurį parengė iš Kopenhagos pakviestas inžinierius Martinas Frandsenas dauge su lietuviu kolega Antanu Jokimu, Žaliakalniui buvo numatyta ypatinga funkcija. Ateityje šis miesto rajonas turėjo tapti administraciniu laikinosios sostinės centru. Gal taip ir būtų įvykę, jei čionai žemė visur būtų buvusi valstybinė, jei po keliolikos metų nebūtų užgriuvusi okupacija ir karas. Liko tai, kas spėta pastatyti. VDU profesorė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė savo straipsnyje aptaria tarpukario kultūros paveldą ir vertingiausius statinius šiame miesto rajone.

Šie tekstai tikrai suras savo skaitytoją, nes Lietuvoje tebėra daug žmonių, kuriems rūpi akropolių šešėlyje dingstantis tikrasis mūsų miestų veidas.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, savaitraščio "Ūkininmko patarėjas" bendradarbė, žurnalistė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė

 

 

 

 

 


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)