2019 m. gegužės 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kaimo laiškininkai - XXI amžiaus piligrimai?


prasceviciene_rasa.jpgĮ „Ūkininko patarėjo“ ir „Kaimo laikraščio“ redakciją kaip ištikimiems savo bičiuliams paskambinusi nedidelėje gyvenvietėje kol kas tebeveikiančio pašto laiškininkė (prašydama tik jokia valia neskelbti jos pavardės, nes jau rytoj galinti apskritai likti be darbo) guodėsi, kad eilinių kaimo žmonių ir laiškininkų skundai į dangų neina. Liepą „Lietuvos pašto“ vadovybė nusprendė sumažinti automobilių nuomos iš savo darbuotojų įkainius nuo 60 ct už nuvažiuotą kilometrą iki 48 ct. Jei degalų sąnaudos apmokamos bendrovės išduota limituota kreditine mokėjimo kortele, nuomos kaina už vieno kilometro ridą tėra 0,11 Lt, o likę 37 ct skiriami degalams. Todėl daugeliui laiškininkų tampa nuostolinga nuosavu transportu aptarnauti didelę kaimišką teritoriją. O sumažinus teritoriją, neišvengiamai sumažės ir taip vargani laiškininkų atlyginimai.

Patogus, moderniai įrengtas pastatukas artimiausioje gyvenvietėje, į kurį užsukęs gali ne tik užsiprenumeruoti spaudos, susimokėti mokesčius, pasiimti pensiją, pasinaudoti nūnai neišvengiama gyvenimo dalimi tapusiu internetu ar išsiųsti laišką, bet ir persimesti vienu kitu žodžiu su čia pat užsukusiu kaimynu, o žvarbią žiemos dieną galbūt netgi išgerti puodelį arbatos... Prie įstaigos durų stovi patogus visureigis automobiliukas, kuris pažliugusiais ar užpustytais keliais be problemų pasiekia net atokiausius vienkiemius. Klientus aptarnaujančios moters veide – nė ženklo slogių minčių apie kasdienius kamuojančius nepriteklius. Mat padorų atlyginimą ji gauna ne tik už savo tiesiogines pareigas, bet ir už gyventojams teikiamas tam tikras socialines paslaugas. Nes ne kas kitas, o ji dažniausiai pirmoji sužino, kuriam apylinkės senoliui skubiai prireikė vaistų, gydytojo, o gal ir kunigo.

Argi ne apie tokį paštą šiandien svajotų kiekvienas kaimo žmogus ir eilinis laiškininkas? Deja, realybė taip toli nuo aprašytojo vaizdelio, kad, atrodo, net nepadoru erzinti ir taip jau nusivylusius žmones. Laikas bėga taip greitai, kad lyg tik vakar „Lietuvos paštas“ minėjo solidų 90–mečio jubiliejų, kurio metu buvo pagerbti geriausi paštų darbuotojai, veteranai, kalbėta apie nuveiktus darbus bei darbuotojų ir klientų labui artimoje ateityje laukiančias permainas. Tačiau šventė baigėsi, o neretai vienintele eilinių laiškininkų „transporto“ priemone kaip buvo, taip ir liko auliniai batai, o dalyje kaimiškų vietovių dešimtmečius gyvavę „kultūros židiniai“ - paštų skyriai – buvo uždaryti, nors jų gyventojai prašė pašto vadovybės to nedaryti.

Ukmergės r. Sližių kaimo bendruomenė prieš kurį laiką aktyviai rinko parašus ir siuntė prašymus neuždaryti pašto, tačiau šiandien jo jau nebėra. Nors šis kaimas dar gyvybingas kaip reta. Čia veikia vaikų darželis, pradinė mokykla, biblioteka, išsaugoti kultūros namai, kasmet čia organizuojamas respublikinės reikšmės renginys – poezijos konkursas „Žydinčios vyšnios šakelė“.
40 metų kaime veikęs paštas aptarnavo per 200 šeimų 13-oje kaimų. Jis, kaip ir daugelis kitų kaimo paštų, buvo uždarytas „atsižvelgiant į šalies ekonominę padėtį ir siekiant sumažinti patiriamų sąnaudų dalį“, taip pat atsižvelgiant į Universaliųjų pašto paslaugų teikėjo viešojo pašto tinklo charakteristikas, bet ne į žmogų.

„Daugelis mūsų be jokių kompensacijų bent iki savo teritorijos pradžios važiuoja nuosavu automobiliu arba dviračiu. Kadaise dviračius skirdavo įmonė. Vėliau imta mokėti po 20 Lt jų remontui. Tačiau dabar nebelikę nei dviračių, nei šių pinigų. Nors nei teritorijos, nei darbo krūviai tikrai nesumažėjo, kaip perkūnas iš giedro dangaus iš centrinio pašto šiomis dienomis buvo atsiųstas dar vienas raštas, kad nuo rugsėjo 1 d. dėl mažinamų etatų mažės laiškininkų atlyginimai. Vadinasi, tie, kas gaudavo 600 Lt, dabar gaus 500 Lt. Mūsų darbo krūviai ir įtampa tik didėja, nes niekieno nesaugomas laiškininkas pėsčiomis vaikšto pamiškėmis nešinas didelėmis pinigų sumomis. Vienintelis ginklas - įmonės nemokamai išduotas dujų balionėlis, nors toli gražu ne kiekviena laiškininkė stresinėje situacijoje sugebėtų juo pasinaudoti.
Susidaro įspūdis, kad siekiama, jog mūsų išvis nebeliktų. Nors neabejojame, kad žmonėms, ypač pagyvenusiems, tebesame labai reikalingi. Jeigu kuri mūsų pašto laiškininkių važiuojame į rajono centrą, vežamės kolegių sudarytą ilgiausią sąrašą, kuriam gyventojui kokių vaistų nupirkti. Bet svarbiausia netgi ne tai – vienišiems, seniems, neįgaliems žmonėms labai stinga bendravimo. Stengiamės šią spragą užpildyti šiltu, žmogišku bendravimu“, - kalbėjo pašnekovė. Pasak jos, eiliniams paštininkams šiandien nebūtų taip pikta, jei ir „viršuje“ esantieji būtų susiveržę diržus ir bent vieną mėnesį pamėgintų pragyventi iš eilinio paštininko gautų litų...“

Ką galima atsakyti šiai ir visiems spaudos darbuotojų bičiuliams laiškininkams?
Mūsų, redakcijų, situacija šiandien ne ką geresnė. Nuo 5 proc. iki 21 proc. išaugus PVM, spauda taip pat išgyvena ne ką geresnius laikus. Brangesnis laikraštis – mažiau prenumeratorių. Mažiau darbo bei mažesni atlyginimai ir laiškininkams. Tiesa, vienas rezervas būtų, jei didžiųjų spaudinių leidėjai, šiuo metu miestuose juos platinantys per privačius platintojus, o kaime, kur sunkiau ir brangiau, - per laiškininkus, pastariesiems šį darbą atiduotų ir mieste. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis tai vargu ar įvyks.

Tad dabartinei Vyriausybei, užsimojusiai mažinti biudžeto deficitą pačių jautriausių socialinių grupių – pensininkų, motinų, kaimo žmonių - sąskaita, prieš imantis „optimizavimo priemonių“ vertėtų mąstyti ne tik „ekonomiškai“, bet ir politiškai. Juk klausimas, ar visos mūsų tautos didžiavyris - kunigaikštis Vytautas Didysis - būtų pasiekęs pergalės Žalgirio mūšyje, kurio 600 m. jubiliejų taip pompastiškai paminėjo dabartinė šalies valdžia, jei jis nebūtų turėjęs ištikimų pagalbininkų ir ryšininkų su sąjungininkų kariuomenių karvedžiais – pašto pasiuntinių? Labai abejotina, ar tokie lojalūs dabartinei šalies valdžiai būtų ne be priežasties
XXI a. piligrimais vadinami kaimo laiškininkai.

Nuotraukoje: Komentarų autorė, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ žurnalistė, LŽS narė Rasa Prascevičienė


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)