2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Patirtis svajonių šalyje: darbas ir kelionės


Zurnalist___i___JAV_2.jpgŽemė po kojomis
Po trijų mėnesių Jungtinėse Amerikos valstijose buvusi kaunietė, savaitraščio „Šeimininkė“ korespondentė Ligija Žilevičienė pasijuto tvirčiau stovinti ant kojų. Bendraudama su kitais emigrantais sužinojo apie didesnes įsidarbinimo galimybes ir nusprendė ieškoti geresnio darbo: „Atsisakiau savo pirmojo darbo, grįžau pas gydytoją J. Adomavičių. Gavau amerikietiškas vairavimo teises, tad galėjau dairytis geresnio darbo, galėjau rinktis, o ne čiupti pirmą pasitaikiusį. Netrukus ėmiau prižiūrėti 87 metų senuką. Jis taip pat patyręs nestiprų insultą, šiek tiek sutrikusi orientacija, bet galėjo judėti. Labai inteligentiškas žmogus, kaip ir visa jo šeima. Pasijutau visai kitaip, aplinkui žmonės, darbas pačioje Čikagoje, netoli lietuvių centras ir naujieji mano pažįstami. Be to, man buvo leista laisvai naudotis šeimos automobiliu. Jau galėdavau nuvažiuoti į lietuvių susibūrimus, ten sutikau senų pažįstamų, susipažinau su naujais žmonėmis, nebesijaučiau tokia vieniša.
Labai apsidžiaugiau, kai gavau pasiūlymą parašyti į „Draugo“ laikraštį apie kaunietį dailininką Saulių Paliuką. Jis tuo metu buvo Čikagoje, rengė parodą Balzeko lietuvių kultūros centre. Vėliau pats Saulius paprašė, kad atidaryčiau jo parodą. Suorganizavau ir savo draugės grafikės Nijolės Šaltenytės parodą.“

Svajonių šalis
Moteris įsigijo automobilį, todėl ne tik dirbo – laisvu laiku tyrinėdavo žemėlapius ieškodama įdomių vietų kur nuvykti: „Įsipilti į baką benzino nesunku. Nors vykau į Ameriką ieškoti darbo, norėjau ir kuo daugiau pamatyti, todėl eidavau ir į koncertus, ir į teatrus, ir į kiną, knygas pirkdavau, muziejus lankydavau. Dar tarybiniais metais sapnuodavau Ameriką, girdėdavau save kalbant angliškai. Tai buvo mano svajonių šalis, nors negalėjau net pagalvoti, kad kada nors tie sapnai išsipildys. Kai atsivėrė sienos ir galėjome laisvai keliauti, kaip turistė negalėjau vykti, nes man buvo per brangu. Be to, per dvi savaites nieko nepamatysi. O aš norėjau ne tik miestus, dangoraižius pamatyti, bet ir susipažinti su žmonėmis. Mano svajonės išsipildė su kaupu. Teko pamatyti ir kaip gyvena paprasti žmonės, ir kaip milijonieriai. Amerika be galo įdomi šalis, norint ją visą pažinti reikėtų labai daug laiko. Amerikiečiai kitokie nei mes, paprastesni, malonesni, mandagesni. Ir tegul kalba kas ką nori: kad jų dirbtinės šypsenos, kad nenuoširdūs, bet man maloniau, kai gatvėje sutiktas nepažįstamas žmogus šypsosi, pasisveikina ir dar kokią nereikšmingą frazę pasako. Pas mus žmonės gyvendami toje pačioje laiptinėje nesisveikina, o ten vos atvykus ir apsigyvenus nedideliame miestelyje, jau kitą dieną einant gatve iš kitos pusės man šaukia: „Laba diena, Ligija.“ Jau žinojo, kad esu atvykėlė ir spėjo įsidėmėti mano vardą.
Beje, nė vienam amerikiečiui neleidau iškraipyti savo vardo, visi išmoko sakyti „Ligija“, ir niekaip kitaip.“

Po vaizdingas apylinkes
Ligija prisimena, kad Amerikoje visi sutikti žmonės buvo nuostabūs. Neteko slaugyti nei vieno sunkaus ligonio. Senukai savarankiški, bet vaikai samdydavo globėją, kad jiems būtų ramiau. „Mane priimdavo kaip šeimos narį, rūpindavosi, kad tik aš gerai jausčiausi“, – šypsosi moteris.
Jai teko slaugyti vieną močiutę, kuri mielai visur važiuodavo kartu su Ligija: „Pasiūlydavau jai pasivažinėti, o ji visada labai entuziastingai sutikdavo. Apvažiuodavome netoli esančias gražias vietas, jaukius miestelius, sustojusios kavinukėje pasivaišindavome. Aplankydavome ir mano drauges. Lietuvės, kaip įprasta, tuoj prie stalo sodina, vaišina. Amerikiečiams tai nebūdinga, jeigu ateini į svečius ne tik arbatos nepasiūlo, bet net ir striukės neparagina nusivilkti. Kai grįždavome namo, močiutė tuoj pas kaimynes eidavo ir girdavosi, kokios lietuvės vaišingos.“
Po pietų močiutė įsitaisydavo prieš televizorių ir snausdavo, o Ligija sėsdavo į automobilį ir važiuodavo pasidairyti po apylinkes. Ilinojaus valstija yra gana plokščia, bet pasitaiko ir įdomesnių vaizdų. Vieną kartą bevažinėdama pamatė nuorodą „Starved Rock Park“. Nesitikėjo pamatyti ko nors įdomaus, nes Amerikoje parkas gali būti ir keli medžiai, po kuriais pastatytas suoliukas. Tačiau pasukusi rodyklės kryptimi, apstulbo – tikras gamtos stebuklas! Paskutinis ledynmetis šioje vietoje suformavo tokius kanjonus, tokias kilpas išraižė,kad vaikštai ir neatsistebi. Pasivaikščiojimo takas labai ilgas – 18 mylių (apie 26 km), iš karto viso neįveiksi. „Parkas netoli namų, todėl važiavau čia kelis kartus, kol apžiūrėjau visus 19 kanjonų“, – prisimena moteris.

Neatrasta Amerika
L. Žilevičienė sako, kad Amerikos gamta nepaprastai graži. Tiesa, ji daugiausia važinėdavo po rytinę pakrantę. Kai į išvykas išsiruošdavo su drauge, toji vis juokaudavo: „Žiūrėk, leidžiamės nuo Dubysos kalno ties Ariogala.“ „Tikrai vaizdas panašus kaip mano numylėtoje Ariogaloje, tik mastelis daug kartų didesnis. Vieną kartą su bičiule keliavome palei Misisipę. Ta upė pažįstama iš vaikystėje skaitytų knygų, tad labai norėjosi pabūti prie jos. Šalia upės nutiestas kelias, skirtas tiems, kas nori pasigrožėti vaizdingomis pakrantėmis. Kartais atrodė, kad važiuojame panemune pro Seredžių, Veliuoną“, – pasakoja Ligija, norėjusi Amerikoje pakeliauti ne tik visų numintais takais, bet surasti kažką naujo, mažiau žinomo. Nusipirkusi knygą „Off the Beaten Path“ (liet. „Neišvažinėti keliai“), vis ieškodavo patrauklių vietų. Taip Viskonsino valstijoje atrado „Namelį uolose“: „Nedidelį namelį XX a. pradžioje pastatė architektas Aleksandras Džordanas (Alexander Jordan). Jis buvo žinomo arhitekto Frenko Loido Raito (Frank Lloyd Wright) mokinys, bet šis išvarė jį, o Džordanas kerštaudamas pastatė namelį uolose kaip Raito statinių parodiją. Namelis iš pradžių buvo Džordano vasaros buveinė, bet dėl neįprastos architektūros ir vietos jį ėmė lankyti smalsuoliai. Verslininko gyslelė pakuždėjo, kad iš to galima uždirbti, ir prasidėjo... Tėvo pradėtą darbą tęsė Aleksas Džordanas jaunesnysis (Alexander Jordan Junior). Dabar namelio jau nebegalima vadinti nameliu, ten – visas kompleksas, kuriam apžiūrėti reikia mažiausiai 4 valandų. Pirmą kartą ten apsilankiusi iš karto prisiminiau Viliaus Orvydo sodybą – toks pat chaosas. Tačiau Džordano namelyje daug ekscentrikos, prabangos, noro apstulbinti, daug vertingų eksponatų ir dar daugiau kičo, butaforijos. Bet labai įdomu. Pakerėjo nepaprasto grožio Viskonsino apylinkės, Vajomingo slėnis, kurį visą gali apžvelgti iš „Amžinybės kambario“.

Keliai po Lietuvą
L. Žilevičienė Amerikoje dirbo trejus metus. Du kartus buvo grįžusi į Lietuvą ir vėl skrisdavo už Atlanto. O kelionių pomėgis neleidžia ramiai sėdėti ir dabar. Kartu su dviem vyresniaisiais anūkais Laurynu ir Žygimantu išvažinėjo kone visą Lietuvą, aplankė pilis, daugelį piliakalnių ir kitas įdomias vietoves. Jų keliai vedė ir į buvusias prosenelių bei proprosenelių sodybvietes, ir jų kapus.
L. Žilevičienė namuose ilgai neužsibūna ir dabar, jai ypač patinka keliauti su gydytoja Filomena Taunyte, kuri dažnai paprašo nuvežti ją į susitikimą su skaitytojais: „Išsiruošiame į kelionę kuo anksčiau, pakeliui sustojame, išgeriame kavos, pasižvalgome po gražias vietas. Visuomet pasirenkame ne tiesiausią ir trumpiausią kelią, o pasukame šalutiniais, kad kuo daugiau pamatytume. Atrodo, tiek daug esu keliavusi po Lietuvą, bet vis atrandu nevažinėtų kelių, nematytų miestelių, – pasakoja Ligija Žilevičienė ir priduria. – O Amerikos pasiilgstu, man ten buvo gera.“

Nuotraukoje: Buvusi savaitraščio „Šeimininkė“ korespondentė Ligija Žilevičienė, gyvenusi svajonių šalyje – JAV

Nuotrauka iš asmeninio albumo


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)