2019 m. spalio 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Iš redakcijos - tiesiai į Ameriką

Rita Šemelytė

Simelyte_2.jpgLigija Žilevičienė – buvusi „Šeimininkės“ korespondentė, redakcijoje dirbo nuo 1997 metų. Nors darbas savaitraštyje buvo labai įdomus, o kolektyvas – mielas, prasidėjus finansiškai sunkiam laikotarpiui reikėjo kažko griebtis: sulaukusi pensinio amžiaus, susikrovė lagaminą ir išvyko į Ameriką.

Amerikoje moteris neturėjo nei giminių, nei draugų: „Matyt drąsos įgijau dirbdama redakcijoje. Turėjau tik vieną telefono numerį – Čikagoje gyvenusio gydytojo Jono Adomavičiaus, kuris pažadėjo suteikti nakvynę. Nieko apie jį nežinojau, tik girdėjau, kad jis labai savotiškas, gana tiesmukas. Deja, jau nebėra šio altruisto, atsidavusio lietuvybei, įdomaus žmogaus.“

Oro uoste Ligijos niekas nepasitiko, ji ir neprašė. Sėdo į taksi, tačiau nuvykusi nurodytu adresu, rado meksikiečių šeimą, kuri jokio Adomavičiaus nepažinojo. Sužinoję, kad atvykėlė – lietuvė, nurodė kitoje gatvės pusėje esantį pastatą. O ten kieme, gydytojo J. Adomavičiaus paliepimu, jau sėdėjo moterys ir laukė viešnios iš Vilniaus. Vėliau Ligija sužinojo, jog keli raudonų plytų namai, priklausantys gydytojui J. Adomavičiui, yra buvę Amerikos lietuvių vaikų ugdymo draugijos pastatai. Anksčiau čia, Marketo parko rajone, gyveno vien lietuviai. Ilgainiui daugelis tautiečių išsikėlė gyventi į žalesnius, ramesnius Čikagos priemiesčius, o čia atsikraustė meksikiečiai ir juodaodžiai. Lyg ir nebereikalingas tapo lietuvių vaikų ugdymo centras, užsidarė lietuviška mokykla, parduotuvės ir barai. Tačiau liko įrengti jaukūs butai, kuriuose apsistoja naujoji lietuvių emigrantų banga.

Jau kitą dieną įdarbinimu besiverčianti buvusi vilnietė pasiūlė Ligijai darbą. Vienintelis reikalavimas – mokėti anglų kalbą. „Mano anglų kalbos įgūdžiai buvo menki, bet ji mane nuvežė ir pristatė amerikiečių šeimai. Neturėjau laiko nei apsiprasti, nei apsidairyti naujoje aplinkoje, iš karto pradėjau dirbti. Slaugiau moterį, kuri buvo patyrusi insultą. Ligonė galėjo šiek tiek vaikščioti, bet nekalbėjo. Iš padžių maniau, kad ir nesupranta, ką jai sakau, bet, pasirodė, kad viską puikiausiai suvokia. Labai simpatiška ir miela moteris, bet jos vyras buvo labai nemalonus. O dar mano pirmosios šnekamosios anglų kalbos pamokos: aš nesuprantu jų, jie – manęs. Nors vėliau perpratau, kad tik vyriškis dėl savo bjaurumo „nesuprasdavo“ manęs. Jaučiausi tarsi perskaičiusi plaukimo vadovėlį ir įmesta į vandenį – kapstykis kaip išmanai“, – prisimena Ligija.

Kalbos barjeras nebuvo vienintelis sunkumas. Sėdint tarp keturių sienų su ligone, L. Žilevičienę užvaldė nykuma, nes ji buvo pratusi prie intensyvaus žurnalistų gyvenimo: „Dar kelionės išvakarėse iki vėlumos sėdėjau redakcijos biure, reikėjo baigti darbus, o staiga, po kelių dienų – visiška izoliacija nuo pasaulio, niekas neskambina, niekas manęs neieško, niekam nereikalinga. Bet dar nykesnis man pasirodė tos šeimos gyvenimas – abu dar neturintys ir 70 metų, abu ligoti, mažai juda, retai kas pas juos ateina. Namelis nedidelis, kambariai mažučiai. Taip ir sėdi nuo ryto iki vakaro, ji – prieš televizorių, jis – prie kompiuterio. Aš bent po porą valandų kasdien išeidavau pasivaikščioti.“ Daugiau apie buvusios kolegės gyvenimą toli nuo gimtinės - skaitykite mūsų svetainės „Komentaruose“ – „Patirtis svajonių šalyje: darbas ir kelionės“.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, UAB „Ūkininko patarėjas“ žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Rita Šemelytė

                                                                                                               Vilmos Neverdauskienės nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)