Ligija Žilevičienė – buvusi „Šeimininkės“ korespondentė, redakcijoje dirbo nuo 1997 metų. Nors darbas savaitraštyje buvo labai įdomus, o kolektyvas – mielas, prasidėjus finansiškai sunkiam laikotarpiui reikėjo kažko griebtis: sulaukusi pensinio amžiaus, susikrovė lagaminą ir išvyko į Ameriką.
Amerikoje moteris neturėjo nei giminių, nei draugų: „Matyt drąsos įgijau dirbdama redakcijoje. Turėjau tik vieną telefono numerį – Čikagoje gyvenusio gydytojo Jono Adomavičiaus, kuris pažadėjo suteikti nakvynę. Nieko apie jį nežinojau, tik girdėjau, kad jis labai savotiškas, gana tiesmukas. Deja, jau nebėra šio altruisto, atsidavusio lietuvybei, įdomaus žmogaus.“
Oro uoste Ligijos niekas nepasitiko, ji ir neprašė. Sėdo į taksi, tačiau nuvykusi nurodytu adresu, rado meksikiečių šeimą, kuri jokio Adomavičiaus nepažinojo. Sužinoję, kad atvykėlė – lietuvė, nurodė kitoje gatvės pusėje esantį pastatą. O ten kieme, gydytojo J. Adomavičiaus paliepimu, jau sėdėjo moterys ir laukė viešnios iš Vilniaus. Vėliau Ligija sužinojo, jog keli raudonų plytų namai, priklausantys gydytojui J. Adomavičiui, yra buvę Amerikos lietuvių vaikų ugdymo draugijos pastatai. Anksčiau čia, Marketo parko rajone, gyveno vien lietuviai. Ilgainiui daugelis tautiečių išsikėlė gyventi į žalesnius, ramesnius Čikagos priemiesčius, o čia atsikraustė meksikiečiai ir juodaodžiai. Lyg ir nebereikalingas tapo lietuvių vaikų ugdymo centras, užsidarė lietuviška mokykla, parduotuvės ir barai. Tačiau liko įrengti jaukūs butai, kuriuose apsistoja naujoji lietuvių emigrantų banga.
Jau kitą dieną įdarbinimu besiverčianti buvusi vilnietė pasiūlė Ligijai darbą. Vienintelis reikalavimas – mokėti anglų kalbą. „Mano anglų kalbos įgūdžiai buvo menki, bet ji mane nuvežė ir pristatė amerikiečių šeimai. Neturėjau laiko nei apsiprasti, nei apsidairyti naujoje aplinkoje, iš karto pradėjau dirbti. Slaugiau moterį, kuri buvo patyrusi insultą. Ligonė galėjo šiek tiek vaikščioti, bet nekalbėjo. Iš padžių maniau, kad ir nesupranta, ką jai sakau, bet, pasirodė, kad viską puikiausiai suvokia. Labai simpatiška ir miela moteris, bet jos vyras buvo labai nemalonus. O dar mano pirmosios šnekamosios anglų kalbos pamokos: aš nesuprantu jų, jie – manęs. Nors vėliau perpratau, kad tik vyriškis dėl savo bjaurumo „nesuprasdavo“ manęs. Jaučiausi tarsi perskaičiusi plaukimo vadovėlį ir įmesta į vandenį – kapstykis kaip išmanai“, – prisimena Ligija.
Kalbos barjeras nebuvo vienintelis sunkumas. Sėdint tarp keturių sienų su ligone, L. Žilevičienę užvaldė nykuma, nes ji buvo pratusi prie intensyvaus žurnalistų gyvenimo: „Dar kelionės išvakarėse iki vėlumos sėdėjau redakcijos biure, reikėjo baigti darbus, o staiga, po kelių dienų – visiška izoliacija nuo pasaulio, niekas neskambina, niekas manęs neieško, niekam nereikalinga. Bet dar nykesnis man pasirodė tos šeimos gyvenimas – abu dar neturintys ir 70 metų, abu ligoti, mažai juda, retai kas pas juos ateina. Namelis nedidelis, kambariai mažučiai. Taip ir sėdi nuo ryto iki vakaro, ji – prieš televizorių, jis – prie kompiuterio. Aš bent po porą valandų kasdien išeidavau pasivaikščioti.“ Daugiau apie buvusios kolegės gyvenimą toli nuo gimtinės – skaitykite mūsų svetainės „Komentaruose“ – „Patirtis svajonių šalyje: darbas ir kelionės“.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, UAB „Ūkininko patarėjas“ žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Rita Šemelytė
Vilmos Neverdauskienės nuotr.
