MESSAGE ( Neprašyto patarėjo užrašai)

Jurgis GIMBERIS

Gimberis II_1.JPGPrezidentė dar nebuvo išrinkta., vakarieniavom… Vakarojom… Vakaruose… Konkrečiai – Šveicarijoje. „Ale kaip ji dabar viena per svietą eis,-sako mūsų mergaitės,- jeigu yra viengungė, visokie vizitai, priėmimai, susitikimai, pusryčiai, kartais net pietūs…“ Tuoj pašoko pora mūsų kavalierių:“Jei tik išrinks,-sako,-sutinkam būti palydovais. Nors ir į pragarą. Myim ir gerbiam !“.

Buvome įgėrę šiek tiek brendžio ir pakankamai pagyvenę – mergaitės nuo penkiasdešimties, būsimi palydovai nuo septyniasdešimties – tai kalbėjomės brandžiai ir atsakingai. Sprendėm valstybės problemas. Kultūros, ekonomikos, politikos, lyčių lygybės bei galimybių, ir visa kita…

…Kaimynas gręžia sieną. Aš jau ne Šveicarijoj, jau po rinkimų. Suprantu, žmogus suka sau gūžtą, bet į trečią dieną vis dėlto ima nervinti. Pradedi filosofuoti. Kodėl, galvoji,kai kažkas už nugaros gręžia sieną, tai nervina, o kai už lango mūkia karvė, tai nieko.Neseniai buvau kaime, girdėjau. Net graudu kažkaip pasidaro. Susilieji su gamta, užplūsta sentimentai, niekuo nepateisinamas gerumas ir dar velniai žino kas. Suskysti. Ko tu dabar,galvoji, mūki šitaip ilgesingai, karve tui mano karve, sese tu mano žaloji?

Iš ryto, grįždamas namo, į miestą, pamačiau, kad ji margoji, bet ne čia esmė. Kai ilgai klausaisi karvės mūkimo, supranti, kad ji siunčia pasauliui žinią. Message. Karvė siunčia esemesą, broli. Bet kokį?! Štai kur klausimas…Kokį esemesą perduoda kaimynas, aišku – tuoj pragręšiu tavo sieną ir įkišiu akį į tavo namus – štai, kokią paprastą ir brutalią žinią perduoda kaimynas. Irgi, taip sakant, message… O karvė – ne. Karvė kažką paslaptingo, kažką kosminio, kažką apie amžių pradžią ir pasaulio pabaigą, ir taip toliau. Kažką iš pamatinių vertybių. Kai įsiklausai į karvės mūkimą, rodos, tuoj suprasi Didžiąją paslaptį. Rodos, tuoj nušvis tau galva kaip kiniškas žibintas, eisi per sutemas šviesdamas, susikabinęs su kitais valgomųjų šaknelių rinkėjais rankomis, visi apsipylę išganymo ašaromis, pasidabinę palaimos šypsenomis…

Juokinga, bet galva išties nušvito – aš supratau, ką mūkia karvė. Iššifravau jos melodingą žinią. Melžiamų karvių ir grožio salonų santykis yra konstanta – štai, kokį esemesą ji mums siunčia. Negalima pažeisti to santykio, nes tada sutrinka visa sistema.Griūva ūkis, žlunga kultūra, pašlyja visuomeniniai santykiai ir taip toliau, ir taip toliau. Negali būti – viena karvė ir dešimt salonų, pavyzdžiui. Tik nereikia taip tiesmukai visko suprasti, sako ji – melžiama karvė gali būti, kad ir žemės papas, iš kurio mes siurbiam naftą, o grožio salonas – plenarinių posėdžių salė, kėdžių skaičius joje ir panašiai, ir panašiai…

…Į palydovus Prezidentei netikčiau – išvaizda ne ta. Per mažai dantų ir viso kito. Neturiu reprezentacinio kostiumo…Tačiau patarėju bet kokiais klausimais – labai prašom. Norėčiau. O kas nenorėtų? Tų patarėjų, mading, ir taip virš milijonmo. Bet kas iš jų supranta, ką mūkia karvė?

Nuotraukoje: Rašytojas, nuoširdus spaudos bičiulis Jurgis Gimberis

                                                     Alberto Švenčionio nuotr.

Panašūs straipsniai