2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gyvenimo mozaika: Nauja senos geldos karjera


Kanopkait____nauja__2.jpgSykį bevakarodami smagioje draugijoje, kažkaip įsišnekėjome apie vaikystės valgius ir rakandus. Net ir gryni miestiečiai turėjo ką prisiminti, nes teko vasaroti kaime pas senelius, tetas, dėdes. Ir pasipylė ilgesingi komentarai kaip iš kiauro maišo: ak, karštos šviežios bulvės su naminiu rūgpieniu ar baltais šaltibarščiais be jokių burokų; o jau ką tik parnešta iš rūkyklos naminė dešrytė, kuri laužiama taip dieviškai jaukiai trekšteli; mmm, naminis sviestas, sumuštas medinėje „muštokėje“, su čirviniais blynais...

Mūsų litanijas permušė scenos vertas vienos bičiulės riktelėjimas: „Jėzau, kokia aš idiotė, ką aš padariau! Turėjau dar caro laikų močiutės keptuvę čirviniams blynams, tokią špižinę, vartomą virš liepsnos ant rinkių. Prieš kelerius metus tvarkiau užkaborius ir atidaviau į metalo laužą...“

Išties, kas galėjo žinoti, kad tai, kas vakar laikyta šlamštu, rytoj taps vertybe?Vakarų pasaulyje 50 metų senumo daiktas laikomas antikvariniu. Civilizacija, mokslo ir technikos revoliucija kai kurias turtingas Europos valstybes švariai „išvalė“ nuo senų rakandų, kažkada tarnavusių buityje, puošusių namus. Lietuvą, kurioje dar galima rasti autentiškų etnografinių senienų, jau kelerius metus užplūdęs naujas jų mados bumas, nusižiūrėtas iš Vakarų. Restoranuose, liaudiškose smuklėse, užmiesčio sodybose interjero ir aplinkos akcentais tampa senos geldos, skrynios, vežėčios, namų apyvokos daiktai. Mūsų muziejininkai sakosi pajutę privačių supirkėjų konkurenciją nuo pat pirmųjų atkurtosios Nepriklausomybės metų.

Emaliuoti virduliai, kuriais dar daug kas naudojasi Lietuvoje, užsienyje jau stovi antikvariatų lentynose. Palėpėse besimėtantys apiplyšę lagaminai metaliniais kampais, Stalino laikų radijo aparatai, pirmieji ZIL šaldytuvai ir pas mus netrukus susilauks antikvarų dėmesio. Dabar populiaresni seni liaudiški rakandai ir miestietiški tarpukario buities atributai, tačiau po truputį jau ateina ir pokarinio paveldo paklausa, prognozuoja specialistai. Jau dabar labai „einama“ prekė – rusiškas motociklas „Ural“, paklausus ir senasis kuprotas „Moskvičiukas“.

Apsukrūs lietuviai senienas siūlo ir tarptautiniuose interneto aukcionuose. Didelę paklausą turi visokie seni kaimiški mediniai daiktai – rėčkos, iš vieno medžio gabalo išskobti loviai mėsai sūdyti, sviestamušės, verpimo rateliai. Ypač noriai juos perka amerikiečiai.
Po 1990-ųjų kurį laiką, kol nebuvo priimti atitinkami įstatymai, į užsienį buvo galima lengvai išvežti ir labai vertingus senovinius daiktus bei kūrinius. Tada didžiausią paklausą Vakaruose turėjo ikonos ir senoji lietuvių medinė skulptūra. O prieš gerą dešimtmetį prasidėjo geldų, kubilų ir kitų panašių rakandų medžioklė. Pasak muziejininkų, krapštyti užmirštus rykus ir padargus iš palėpių, sodybų pakampių paskatino liaudiško stiliaus užeigų mada ir tautiečių kelionės, atsivėrus „geležinei uždangai“.
Pabuvoję užsienyje, mūsų žmonės pamatė, kad ten tokie daiktai vertinami, jais puošiami butai, namai, kiemai, kavinės. Užuot juos naikinę, pradėjo pirkti, rankioti iš kaime gyvenančių giminaičių. Šiandien jau nieko nestebina įkurdinta moderniame miestietiškame interjere švariai išplauta kaimiška gelda, neslepianti savo amžiaus „raukšlių“. Ji – šeimininkų dėmesio etnokultūrai arba žengimo koja kojon su mada ženklas.

Senienos, panaudotos butuose, restoranuose, bent jau matomos žmonėms. (Muziejai viską krauna į savo saugyklas ir pernelyg retai ištraukia parodyti visuomenei.) Tačiau sugrąžinę seną daiktą į buitį, ne visada rodome jam pagarbą, ne visada protingai panaudojame. Žemių pripilta ir gėlių prisodinta gelda greitai supus. Lauke stovinčios brikelės irgi ilgai neatlaikys lietuviškų orų. Beje, ant jų galėtų būti metrikos, nurodančios, iš kur atvežtos, kokio senumo, kam priklausė. Toks įvardijimas būtų ir papildomas masalas kavinės ar kaimo turizmo sodybos lankytojui, ir vertingos informacijos fiksavimas.

Žinoma, pinigus už daiktą sumokėjęs žmogus su juo gali elgtis savo nuožiūra. Tačiau kartais širdį skauda matant, kaip iš dviejų senoviškų skrynių padaromas kažkoks „stumtraukis“ su uždėtu naujovišku medžio drožlių plokštės stalviršiu... O va pas vieną dailininką namuose atsidūrusioms šešioms skirtingo amžiaus ir stiliaus kėdėms – nuo grubios kaimiškos iki fabrikinės smetoniškos – pasisekė. Šeimininkas visai nesijaudina, kad tai „ne komplektas“ ir džiaugiasi kiekvienos kėdės unikalumu. Tik va, bėda: kas turi senovinių daiktų, žino ir kiek būna rūpesčio, norint juos sutaisyti, atnaujinti. Gi senienų restauravimo verslo pas mus, deja, kaip ir nėra. Dirba tik pavieniai meistrai, kurie neatsigina užsakymų. Nejau nyksta Lietuvoje auksarankiai?..



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)