2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gyvenimo mozaika: Pažinimo raktas

Rūta KANOPKAITĖ


2010-ųjų liepą kilusios aistros dėl buvusio Prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių buvo karštos kaip futbolo sirgalių. Kiekviena stovykla sirgo už savo komandą, ir vis garsiau pūtė tikrų ir netikrų argumentų „vuvuzelas“, kol visko nenutildė supiltas smėlio kauburėlis Antakalnio kapinėse... Kiek po to liko užslėptos nuoskaudos, kiek Bažnyčia pati sau susikūrė problemų ateičiai, kai neišvengiamai ištiks kitos valstybinės laidotuvės, parodys laikas. Jis išryškins ir kitą dalyką – kiek tikras ir nuoširdus yra šiuolaikinės visuomenės tikėjimas. O gal mumyse tebeslypi „Mindaugo genas“, sugundantis išsižadėti Dievo, kai tą daryti verčia aplinkybės? Arba – hedonistiniai norai gyventi be moralės stabdžių?...

Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, kai bažnyčiose į krūtinę garsiausiai mušėsi buvę partorgai ir tarybų valdžios aktyvistai, sociologų apklausos turbūt būtų užregistravę šimtaprocentinę katalikybę. Praėjus dviem dešimtmečiams, apsimetinėjančiųjų sumažėjo. Padaugėjo indiferentiškų, abejingai žiūrinčiųjų į religiją. Bet pagausėjo ir nuoširdžiai tikinčių jaunų žmonių, gerai išmanančių tikėjimo tiesas, ko nepasakysi apie sovietmečiu brendusią ir mokslintą kartą – jei tėvai slapta pakrikštijo, nuvedė prie Pirmosios Komunijos, išmokė persižegnoti, tai jau ir tikras katalikas.

Nereikėtų stebėtis, kad į klastingą „klausimėlį“ – kada gimė Jėzus Kristus – gatvės praeiviai sunkiai atsako net Kalėdų išvakarėse. Juk mūsų mokyklose nemokė, nuo kada skaičiuojami dabartinio kalendoriaus metai. Į galvą buvo įkaltos klišės „prieš mūsų erą“ ir „mūsų era“. Studentai, radę angliškame tekste prie datų raides B.C. arba A.C., nesusigaudydavo, kad tai yra Vakarų šalyse priimtas žymėjimas – iki Kristaus gimimo ir po Kristaus gimimo. Nežinančiam krikščionybės istorijos, niekada neskaičiusiam Šventojo Rašto žmogui sunkiau atsiveria pasaulio dvasinio lobyno durys. Juk kokia gausybė aliuzijų į Bibliją, Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mirtį, apaštalų, šventųjų gyvenimus yra literatūros, dailės, filosofijos klasikoje! Nemokantis jų iššifruoti nuslysta paviršiumi, suvokia ne viską, ką menininkas įdėjo į savo kūrinį, iškraipo arba suprimityvina jo esmę.

Nebūtina gręžtis atgal kelis šimtmečius. Kaip pavyzdį galime paimti tai, ką žmonės skaito dabar. Tarkim, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ arba populiariąją Herbjorg Wasmo trilogiją apie Diną. Tų romanų siužeto ir problematikos „atraminės konstrukcijos“ stovi ant krikščioniškųjų tiesų, Biblijos pamatų. Vienaip šias knygas skaito žmogus, žinantis, kas buvo Barabas, Pontijus Pilotas, kodėl jie virtę tam tikro elgesio simboliais. Kitaip – skaitytojas, kuriam reikia dirsčioti į žodynus, enciklopedijas, arba visai numojantis į tai ranka ir sekantis tik nuogą fabulą.
Deja, krikščionybės istorijos ir jos tiesų išmanymas taip ilgai mūsų visuomenėje nebuvo laikomas išprusimo požymiu, kad užaugo jau kelios kartos, nežinančios dalykų, kurie įeina į elementaraus bendrojo išsilavinimo „krepšelį“. Net humanitarai čia suklumpa. Paklauskite žurnalistikos studento, jau vaizduojančio eterio žvaigždę: ar baptistai, evangelikai, stačiatikiai irgi yra krikščionys kaip mes, katalikai... Tik nepamirškite prieš tai atsisėsti, kad išgirdę atsakymą nenugriūtumėte iš nuostabos.

Keista, bet Lietuvoje iki šiol gaji iš karingojo ateizmo atklydusi nuomonė, kad nusimanyti apie tokius dalykus yra kone davatkiškumo požymis. Tačiau kažkodėl visi šie nežiniukai labai mėgsta diskusijas apie celibatą, o tie, kurie vargiai moka persižegnoti, – organizuoti viešas katalikybės atsisakymo akcijas. Kažin ar jie atspėtų, iš kur ši citata: „Vargas ir Jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate.“
„Šeimininkė“


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)