2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Aiškėja, kas yra tiesa. Nėra pavojaus išgriūti, užkliuvus už ateities

Robertas Keturakis

Žinau, kad iškilus skaičiui 300 ir girdint, kaip ošia tūkstančiai puslapių, kupinų kūrybos siekių ir pasiekimų, pastangų nepaslysti rinkos ekonomikos svaigiai klampioje konkretybėje, man svarbus yra suvokimas, kad savaitraštis „Nemunas“ liko ištikimas sau. Kaip ir žmonės, priklausantys nuo tos ištikimybės. Čia visados jausdavau pastangas susigrąžinti teisingumą (o gal meilę?), patiems būti teisingumo dieniniams ir panaktiniams, įsitikinusiems, jog galimi dvasiniai reiškiniai (kūryboje, atgaivinant mitus, pusiausvyroje tarp to, kas esame, ir to, ką teigiame, – galimas dalykas, su visuomet juntamu teigimo pranašumu, lūkestyje gyventi kilnų ir turiningą gyvenimą), per kuriuos didingai atsiveria širdis.

Tai buvo šių metų dvidešimt ketvirtasis „Nemuno“ numeris su litografja „Kauno pilies liekanos“ iš Napoleono Ordos litografijų albumo (beje, jas pagal N. Ordos piešinius litografiniame akmenyje išraižė dailininkai M. Fajansas ir A. Miserovičius). Šis N. Ordos kūrinys, man žinomas nuo paauglystės, visuomet užkrėsdavo melancholija, kartais niūria, virstančia slegiančiu mauduliu, bet dažniausiai – begaliniu ilgesiu ir žūtbūtinėmis vaizduotės pastangomis pilies griuvėsius paversti galinga tvirtove, rūsčiu grožiu įsitvirtinančia sodriai žaliame (R. Čarna pasakytų: kadmio žalumos) kairiojo Nemuno šlaito fone.

Tas numeris (24) buvo papildytas skaičiais: 297-738. Ir smilktelėjo suvokimas: taigi 300-asis „Nemunas“ čia pat, greta švento Jokūbo dienos, to apaštalo, kuris kartu su pirmaisiais Kristaus pašauktiniais – Petru ir Jonu – lydėjo Dievo Sūnų atsimainymui ant Taboro kalno.
Kokie galingi sutapimai! Tegul niekas skaitydamas šias eilutes nepagalvoja, kad iš anksto įspėju, kas yra pasaulio paprastumas šiandieninėje mass media ir kas niekados neišdavė realybės be dekoracijų. Toje realybėje, surėmę pečius, laikosi idealistai, tikintys, jog atsidavimas idealui turi dramatiškas ribas, ir tvirtinantys, kad pralaimėjimas yra vertingiausia patirtis (teiginys Viktoro Rudžiansko, žinančio, kokių aukų reikalauja atsimainymas in actu).

Iš 741 atėmus 300, gali blykstelėti toji pralaimėjimo riba, panaši į šarvų gūbrių iškrambytus kalavijo ašmenis, nugrimzdusius po velėna Osterodės komtūrijoje, Griunfeldo kaimo pakraštyje, ošiančių juodalksnių šešėliuose. Atsimenu tą blykstelėjimą ir juodą debesį virš „Nemuno“ likimo, nieko gero nežadančius žmonių krūpčiojimus Kaune ir toli už Kauno, kai agresyvėjo kvazirealistinės politikos pirmuonys, sąvokas – dvasia, kultūra, kūryba, tautinė tapatybė, amžini idealai – priimantys kaip mugėje pasimetusių klounų aimanavimą.

Kalbėdamas apie „Nemuną“ visados noriu būti giedras ir akylas. Gedimino gatvė, nerianti nuo pat pakrantės, kertanti svajingą Laisvės alėją ir liepų šešėliais apklėstą K. Donelaičio gatvę, slystelėjanti pro kažkada beveik majestotišką namą (Nr. 45), tuojau pat atsimuša į Žaliakalnio šlaitą, kurio viršūnėje spindi Kristaus Prisikėlimo šventovė. Gedimino g. 45, antrasis aukštas, durys kairėje. Du laiptų maršai. Kiek pakopų iki „Nemuno“ durų? Kas žino? Gal tik Romualdas Rakauskas, kitados aštriu žvilgsniu grybštelėjęs minimalizmo galimybes skverbtis prie esmės per supaprastintas objekto struktūras.

Kodėl man taip pat parūpo tas supaprastinimas, pajutus, kad viskas čia primena per daug. Tai yra – per daug dalykų, bandančių man sureikšminti laiką, įvykius, atsitiktinumus ir dėsningumus, bloškusius „Nemuną“ į vilkduobes ir iškėlusius (žinoma, ir per talentingų žmonių atkaklumą, darbą, šviesius tikslus) į šiandieninę būtį, nepaneigusią slaptingo pasaulio paprastumo, bet ir neapleidusią ilgesio ir pagundų prisiliesti net prie skurdžiausios prasmės ar beprasmybės, kurioje taip pat retsykiais giedruoja mįslinga prasmė.

Neseniai stabtelėjau laiptų (kuri pakopa?) viduryje, išgirdęs (gal „Nemuno“?) balsą: ką atsakytum paklaususiam – ko, mano supratimu, reikia, kad būtų atidaryti iš auksinių spindulių sunerti Dangaus Vartai? Regis, atsakiau, kad nežinau, nes esu per daug apribotas savimi: esu tas, kuris prasideda ir čia pat baigiasi savimi. Tik „Nemunas“, išlikdamas savimi, niekados neprasideda vien savimi ir vien tik savimi nesibaigia. Kaip ir upė. Atpažįstamas „Nemuno“ balsas jo puslapių šnarėjime, gaudesyje, cave canem ir Valdemaro jeremiadose, menininkų ir jų darbų vertintojų išpažinimuose, publicistų pastangose – atskleisti, kas yra paveikesnis: sąmonė gyvenimui ar gyvenimas sąmonei.
Man, vidutiniškiausiam visoje rašančiųjų brolijoje, galima prakilniai tvirtinti, kas yra giliausioji „Nemuno“ savastis: atidumas atrandančiųjų ir prarandančiųjų nuotaikoms, madoms, įsikalbančioms optimizmą, atsidūrus kapitalo užantyje, ir smengančioms į klampų pesimizmą, atsivėrus viendienystės ir ribotumo nykumui... Gerai, kad virš šitos margumynės „Nemune“ būdrauja reiklus sau ir kitiems intelektas, net kraštutinumuose išsaugantis mąstymo patikimumą ir įspėjimų rimtumą.

Mąsto ne tik filosofai ar kiti minčių pašauktieji aukštuose bokštuose, bet ir periferijos pakraščių tylūs žmonės. Džiaugiuosi, kad „Nemunas“ pastebėjo tuos periferijos pakraščių tyliuosius, kurie pirmieji patvirtina, jog negailestingiausias žmogiškumo priešas yra persisotinimas, pavergiantis dvasią ir paverčiantis ją pakabučiu prie prabangių ratų. Lėkštų moralizavimų „Nemune“ vargu ar aptiktų savonaroliškos prigimties asmenybės (pavyzdžiui, Leonas Gudaitis, Valdemaras Kukulas, Erika Drungytė etc.). Tai jos, neužterštos pomodernistinėm sąnašom, atidžios ne masių instinktui, bet dvasios rūstumo ilgesiui, primena, kad visoje „Nemuno“ tėkmėje šiandiena yra reikšmingesnė nei literatūros istorijos kertele tampanti leidinio praeitis.

Ne viskas atsirėmė į praeitį, ne viskas atsiremia į dabartį.
Tad ir nėra pavojaus išgriūti, užkliuvus už ateities.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)