16. Pas aiškiaregį ir burtininkę
Nusivylę medicina, gal ir galinčia, bet nenorinčia padėti, nenuleidome rankų. Juk žmona jau sugebėjo racionalųjį grūdą nukreipti reikiama linkme, o tai kur kas daugiau nei pusė darbo. Ji buvo užsidegusi nudirbti jį iki galo. Pritariau.Dažnai pasvarstydavom, kas galėtų pagelbėti. Net kildavo mintis ieškoti paramosužsienyje, bet jos greit atsisakydavom,–prasidėsi su užsieniais, tai ir nuvažiuosi per viso pasaulio žiniasklaidą. O kol kas taip išgarsėti noro nebuvo. Vis dėlto laimė mūsų neapleido. Vieną naktį žmona žadina ir šaukia eureka! Pasirodo, jog kažkokia dvasia jai miegančiai patarusi kreiptis į ekstrasensą. Maža to, net nurodžiusi, kur tokį galima rasti.
Pyktelėjau ant dvasios, kad siuntinėja pas ekstrasensą, užuot pati šį reikalą sutvarkiusi vietoje, papriekaištavau pačiutei-galėjo gi ji paprašyti dvasią tai padaryti. Bet konfliktas nekilo, supratau jos pasiteisinimą, jog buvusi mieguista ir nesusiorientavusi. Susigaudėm, jog iš tikrųjų turim dėkoti dvasiai ir už patarimą, jeigu tik jis padės išsipildyti mūsų siekiui.
Nurodytą ekstrasensą suradome nesunkiai. Buvome bepradedą pasakoti, ko atėjome, bet žiniuonis paprašė nesivarginti, nes jis viską jau žinąs. Net nepareikalavo parodyti, sakėsi ir taip matąs. Pasirodo, jis buvo ne tik ekstrasensas, bet ir aiškiaregis. Tai nuteikė labai viltingai, bet ir suneramino. Blogų darbų lyg ir nedirbau, neturiu ko bijoti, bet minčių pasitaikydavo visokių.
Sakysim, visą laiką netikėjau šitais magais, laikiau juos šarlatanais. O jeigu jis šitai įžvelgė? Gali atsirūgti. Bet vyriškis buvo susikaupęs darbui, nei jo veidas, nei elgesys nerodė man priešpriešos. Atlikęs jam vienam suprantamus veiksmus, liepė sėstis vienam priešais kitą. Susėdome.
– Dabar užsimerkę pasėdėkite penkias minutes, – paaiškino ekstrasensas, – ir įdėmiai, įtemptai galvokite, ko norite, kad įvyktų. Viskas priklausys nuo jūsų pačių, nuo jūsų susikaupimo, susitelkimo, nuo pastangų įveikti nepageidautiną reiškinį.
Iškart toptelėjo mintis, kad šitaip užsimerkusius gali apšvarinti, todėl piniginę laikiau rankoje, įsikišęs į kelnių kišenę. Bet nieko neatsitiko. Kas dėjosi aplinkui – negirdėjome, nes visas jėgas ir mintis buvome nukreipę į esmę. Kai pagal komandą atsimerkėme, pamatėme ekstrasensą stovintį ir žiūrintį į laikrodį. Už seansą teko sumokėti gan padorią sumą, nes reikią nepamiršti ir dvasios, mus atvedusios į jo namus. „Ma juos galas“ tuos pinigus, svarbu, kad seansas buvo veiksmingas. Plaukai nustojo augę, o vyriškumas ėmė tvirtėti. Bet vis dėlto aiškiaregis įžvelgė mano mintį ir atkeršijo. Sukietėjo barzdaplaukiai, pasidarė kaip geležiniai. Negalėjau per smakrą ranka perbraukti, taip braižė. Skusdamasis kentėjau baisias kančias, per vieną skutimąsi ištrupėdavo trys keturi peiliukai. O skustis reikėjo, negalėjau gi vaikščioti su geležine barzda…
Po susitikimo su aiškiaregiu, atėjo eilė nueiti ir pas butininkę. Šį kartą jokia dvasia neprisisapnavo, teko patiems suktis. Vienu balsu nutarėme stvertis skęstančiųjų šiaudo – kreiptis į burtininkę.Kai išdėstėme savo bėdą, burtininkė iš karto lyg ir žiojosi sakyti, kad jai pirmas toks atvejis, bet tuoj pat suvokė, jog toks prisipažinimas sumažins mūsų pasitikėjimą jos burtais ir neleis išlupti kuo didesnio užmokesčio. Todėl apsigalvojusi prabilo:
-Sunkus tai reikalas, bet teko sėkmingai įveikti ir dar sunkesnius. Galite tuo neabejoti. Čia reikalingi sudėtingi ir atsakingi burtai, todėl ir nemažai atsieinantys. Kai mes nesiderėdami sutikome mokėti ir aukščiausią kainą, burtininkė ilgokai, gal net ilgai, ne ilgokai, maišė kažkokius skysčius, skeryčiavo rankomis, kažką murmėjo panosėje, o iškošusi sutaisytą mišinį supylė į butelį, pastatė ji ant žurnalinio staliuko, apėmė abiem rankom ir geroką laiko tarpą kažką vapėjo, matyt, taip norėdama suteikti mišiniui stebuklingą gydomąją galią.
Įsitikinusi, kad gydomoji galia į butelį įvaryta, ji padavė butelį mums, sakydama:
-Barzdos minkštinimui reikės pašvęsti iš eilės tris rasotas naktis. Vakare išplausite barzdą va šituo skysčiu, po to aukštielninkas atsigulsite lauke tokioje vietoje, kur labiausiai krinta rasa, atlošite galvą ir iškelsite barzdą, kad ji kuo labiau aprasotų. Pasistenkite neužmigti ir nesivartyti. Taip tris naktis. Išsimiegoti galite dieną. Garantuoju, kad vėl turėsit normalią barzdą.
Už garantiją teko nemažai sumokėti, nors ir nebuvom garantuoti, kad procedūros bus veiksmingos. Šiaip ar taip, bet stengiausi kruopščiai vykdyti burtininkės nurodymus: tris naktis išgulėjau rasoje, nė karto neužmigau ir neapsiverčiau ant šono, kartkartėmis ranka patikrindamas, ar barzda rasota. Deja, po trečios nakties teko nusivilti, garantija ne ką padėjo.
Tiesa, barzda gerokai suminkštėjo, bet su tokia, kaip sakoma, dar negalima eiti pas mergas. Teko eiti pas burtininkę. Kai išreiškiau nepasitenkinimą jos neišsipildžiusia garantija ir išaiškinau, kaip kruopščiai atlikau procedūras, ši pareiškė:
– Žmogau, pats esate kaltas, todėl netinka reikšti pretenzijas. Tikrindamas, ar barzdą rasota, nukrėsdavote nuo jos rasą, todėl ji deramai ir nesuminkštėjo. Pagulėkite dar dvi naktis, tik prie barzdos nekiškite pirštų. Jeigu reikalas susitvarkys, turėsite primokėti, priešingu atveju grąžinsiu jums įmokas.
Ką gi, pagulėjau dar dvi naktis ir viskas susitvarkė. Abu džiaugėmės: aš ir ji. Žmona, ne burtininkė. Tik vėl iškilo dielema, mokėt burtininkei papildomai ar nemokėt. Ilgai visapusiškai, sąžiningai, nuoširdžiai, geranoriškai šį reikalą aptarėme. Juk barzda sunormalėjusi, galima ir nemokėti. Vis dėlto vieningai nusprendėme, jog patys kalti, kad pirmos trys naktys nedavė norimų rezultatų. O už kaltes, kaip ir už malonumus, reika mokėti.
Piešinys karikatūristo Vladimiro Beresniovo (Vlaberio)
