2019 m. birželio 18 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gyvi prisiminimai, sulaukus 85-erių…

Stanislovas Gvildys

Nuo 1990 metų aktyviai bendradarbiavau periodinėje spaudoje, rašiau straipsnius apie Vietinės rinktinės tragediją, jos karių ir karininkų sudėtingus likimus, taip pat apie ekonomikos ir finansų problemas. Mano meilė aktyviam kūrybiniam darbui neliko nepastebėta. 1999 metais tapau Lietuvos žurnalistų ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungų nariu. Pirmiausia išleidau knygą “Laisvės troškimo kaina”. Tai prisiminimai apie tarnybą Vietinėje rinktinėje ir patirtą nacių smurtą, pergyventą Vietinės rinktinės tragediją. 2000 metais išleidau rinkinį straipsnių, kurie per dešimtį buvo išspausdinti periodikoje (“Generolo P.Plechavičiaus kariai savanoriai”).

2001 metais buvo išleista trečioji mano knyga “Kruvini likimai” – kapitalinis darbas, paremtas dokumentine medžiaga. Per porą metų paruošiau šios knygos antrąjį tomą, kuris buvo išleistas 2004-aisiais, kartu su prisiminimais bei poezijos knyga “Erškėčiais klotu keliu”…

Dabar vos ne kiekvienais metais knygų lentyna pasipildo mano naujomis knygomis: ”Ką regėjau ir jaučiau…”, ”Gvildžiai”, “Po pusės emžiaus”,”Generolo P. Plechavičiaus kariai ir vadai”. Leidimui paruošiau Zigmo Grybino prisiminimų knygą “Tarp vilties ir išsipildymo”, taip[ pat Zigmo Koncevičiaus ”Sukilėlio gyvenimas”. Padėjau sudaryti Jono Juodkojo knygą apie Juodkojų ir Račylų šeimų tragediją.

Mano paties biografija prasidėjo seniai. Gimiau 1925 metų liepos 30-ąją Tubelių kaime, kuris yra Lukšių valsčiuje, Šakių rajone. Mokiausi Paluobių pradžios mokykloje, Zyplų žemesnėje žemės ūkio mokykloje, kontrolasistentų kursuose Dotnuvoje, dirbau Šakiuose. Tačiau 1944 metais nutraukiau tarnybą ir savanoriu įstojau į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę, kurios dešimto bataliono sudėtyje tarnavau Seredžiuje, Jašiūnuose, Šalčininkėliuose.

1944-ųjų gegužę mūsų batalioną grąžinus į Jašiūnus, o iš ten vedant Vilniaus kryptimi, pusiaukelėje buvome SS dalinių apsupti, nuginkluoti, suimti. Vilniuje buvome uždaryti belaisvių lageryje. Iš tenai su apsauga atvežė į Kauno Šeštąjį fortą, o iš tenai – į Vokietiją. Poznanėje geležinkelio sąstatą padalinus pusiau, aš patekau į Breslau grupę, o ją išskirsčius į dar mažesnes grupeles, patekau į Liegnitz. Po mėnesio buvau perkeltas darbams į Hainau darbui.

Priartėjus Rytų frontui, 1945 metų sausio mėnesį mus evakuavo, vežiojo po įvairias vietoves, prie Drezdeno, į Apoldos miestą Tiuringijoje, į Leipcigą, į Riesos miestą. Iš ten – vėl į Tiuringiją, kur 1945 metų balandyje patekome į amerikiečių nelaisvę. Laikė lageriuose Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1945-ųjų rugpiūtį Eisenache mus perdavė rusams. Buvome filtracijos lageriuose Roslau, Cutbus, Vladimir Volynsk (Ukrainoje). Iš tenai atsidūrėme Stalingrade. Pusbadžius apgyvendino žeminėse. Ir per didelius šalčius varydavo prie sunkių statybos darbų ir tęsė filtraciją. Pagaliau 1946 metų vasarą leido grįžti pas tėvus į sovietų okupuotą Lietuvą.

Signataro Saliamono Banaičio giminės padėjo įsidarbinti zootechniku. Mokiausi pasitobulinimo kursuose prie Žemės ūkio akademijos, vėliau - Marijampolės gyvulininkystės technikume. Įstojau į Veterinarijos akademiją, bet baigęs pirmą kursą, toliau studijas tęsiau Vilniaus valstybinio Universiteto Ekonomikos fakultete. Gavęs aukštojo ekonomikos mokslo baigimo diplomą, dirbau metalo pramonės įmonėse Vilkaviškyje ir Kaune, taip pat finansų sistemoje.

Atstatant Lietuvos nepriklausomybę, dirbau atsakingose pareigose Valstybės kontrolės departamente ir valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tai dariau net būnant senatvės pensininku, iki 1995 metų…

1997 netais įsikūrus Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungai, septynis metus buvau jos tarybos sekretorius visuomeniniais pagrindais. Įvertinant mano darbinę bei kūrybinę veiklą 2000 metais buvau apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu bei Lietuvos nepriklausomybės medaliu. O mano knygos pasklido po visą pasaulį, kur po karo liko daug mano bendražygių.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)